Kilus bet kokiam rimtesniam kariniam konfliktui kairiųjų tarpe visada atsiranda pagunda vertinti jį arba iš abstraktaus pacifizmo pozicijų, arba kaip grynai tarp-imperialistinių „razborkių“ reiškinį. Tokį požiūrį galima suprasti, kadangi nėra nieko baisiau už karą, o kita vertus – marksizmo istorijoje gerai žinoma socialinė II -jo Internacionalo vadų išdavystė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
Karai, deja, pasaulinės istorijos realybė. Istorikai paskaičiavo, kad per visą savo egzistavimo laikotarpį žmonija daugiau laiko kariavo nei taikiai sugyveno. Karai buvo, yra ir bus dar ilgai. Todėl marksizmas – tai ne pacifizmas ir tai ne tik imperializmo teorija. Pirmiausia tai dialektinio materializmo metodologija. Vienas pagrindinių materialistinės dialektikos principų – konkreti konkrečios situacijos analizė.
Ir šioje vietoje svarbu suvokti banalią tiesą – XX amžiaus pradžia ir XXI amžiaus pradžia – tai dvi skirtingos istorinės epochos, kurias pirmiausia skiria pasaulio globalizavimo lygis arba, pavartojant K. Markso terminą, žmonijos istorijos „supasaulėjimo“ laipsnis. Šiandien visus lokalius įvykius reikia vertinti per globalizmo prizmę. Įvyko tam tikra priešingybių inversija. Jeigu seniau kokie nors lokaliniai socialiniai sukrėtimai galų gale vienaip ar kitaip paveikdavo ir visą pasaulį (pavyzdžiui 1879 m. Prancūzų ar 1917 m. Rusijos revoliucijos), tai dabar atskirų regionų ir valstybių situacija vis labiau priklauso nuo globalinių geopolitinių poslinkių ir pokyčių. Būtent jie šiandien yra viena iš pagrindinių priežasčių įvairiausių nacionalinių revoliucijų (dažniausiai „spalvotų“) ir karų.
Klasikinis marksizmo požiūris į karus – tai jų suskirstymas į teisingus ir neteisingus. Konkretaus karo socialinis bei nacionalinis turinys gali būti įvairus. Karas gali būti neteisingas abiems kariaujančioms pusėms. Dažniausiai – gali būti teisingas vienai pusei ir neteisingas kitai. Pačioje karo eigoje jo pobūdis gali keistis: prasidėjęs kaip teisingas išsivadavimo karas, jis vėliau gali transformuotis į okupacinį, neteisingą ir atvirkščiai. Be to laiko eigoje karo interpretacijos gali keistis priklausomai nuo politinės konjunktūros ir kitų aplinkybių. Tam, kad nustatyti tikrą bet kurio daikto ar reiškinio, tame tarpe ir karo, esmę ir turinį riekia įvertinti jį iš dialektinės logikos pozicijų.
Šis metodologinis požiūris, kurio modelį yra pateikęs V. Leninas, reikalauja: pirma, kad reiškinys būtų išanalizuotas visapusiškai, su visais jo aplinkiniais ryšiais ir santykiais; antra – būtina suvokti jo istoriją, atsiradimo ir evoliucijos aplinkybes bei eigą; trečia – visa žmonijos praktika turi būti integruota į šio reiškinio suvokimą kaip tiesos kriterijus, ketvirta – reikia suvokti, kad abstrakčios tiesos nėra, tiesa visada konkreti, penkta – reikia įvertinti kaip konkretus reiškinys įsipaišo į bendrą vystymosi tendenciją.
Kiekvienas karas – tai pirmiausia konkrečių socialinių – klasinių jėgų bei joms atstovaujančios valdžios vidaus ir užsienio politikos tęsinys. Šiais laikais, kadangi gyvename, kaip jau aukščiau minėjau, visiškai suglobalėjusiame pasaulyje, karas – tai dar ir geopolitinių bei tarpcivilizacinių prieštaravimų rezultatas. Šia prasme karas Ukrainoje – tai karas tarp kolektyvinių Vakarų ir kylančio Euroazietiško geopolitinio darinio (Rusija, Kinija, Indija) bei į šį naują globalinės galios centrą besiorientuojančių valstybių. Ukraina, deja, – tai geopolitinio mūšio laukas, kuriame kariaujama iki „paskutinio ukrainiečio“. Šis karas prasidėjo ne dabar, šiame regione jis faktiškai tęsiasi mažų mažiausiai nuo 2014 metų valstybinio perversmo Kijeve, prie kurio ženkliai prisidėjo anuometiniai vakarietiški politikai. O jeigu pažvelgti dar giliau, tai jo ištakos siekia šaltojo karo bei Tarybų Sąjungos žlugimo laikus.
Tokia yra paslėpta dabartinio karo esmė. Paviršiuje ji matomai reiškiasi kaip Rusijos ir Ukrainos karas. Ir Rusija ir Ukraina – tai oligarchinio kapitalizmo šalys. Bet Ukrainoje po Maidano esama kapitalistinė – oligarhinė valdžia, dar išvirto ir į atvirai nacistinį režimą. Taigi, žvelgiant į visa tai iš tradicinių klasinių pozicijų, Ukrainos teritorijoje kariauja tarpusavyje ne tik kapitalistinės šalys, bet ir vyksta karas su prikelto iš istorinės nebūties ir atgijusio fašizmo apraiškomis, kuris kaip žinia, yra kraštutinis kapitalizmo rezervas ir bastionas. Būtent į tokią egzistencinę būseną ir galiausiai į karą atvedė Ukrainą „perteklinis nacionalizmas“, kaip šį reiškinį „inteligentiškai“ vadina kai kurie politikai ir politologai.
Kolektyviniai Vakarai – tai globalinio kapitalizmo citadelė. Geopolitinę alternatyvą jiems visom prasmėm sudaro socialistinė Kinija, jos strateginė sąjungininkė Rusija bei kai kurios kitos valstybės.
Kairieji dažnai nesutaria vertindami Kinijoje vyraujančią visuomeninę-ekonominę santvarką: kapitalistine ar socialistinė yra ši valstybė? Vėlgi, pažvelkime į šią problemą iš istorinio konkretumo ir konkretaus istoriškumo pozicijos. Kinija pergyvena pereinamąjį laikotarpį. Ji sumaniai ir efektyviai derina plano ir rinkos ekonomikos, centralizuoto valdymo ir savivaldos, privačios ir visuomeninės nuosavybės, demokratijos ir autokratijos priešingybes, kaip to ir reikalauja marksistinė dialektika. Tuo pačiu Kinijos Liaudies Respublikos ekonomikos nuosavybinių santykių struktūroje dominuoja valstybinė ir įvairios kolektyvinės nuosavybės formos. Kinijos valstybinis sektorius sukuria daugiau nei 63% BVP, į valstybės biudžetą jis suneša 80% mokesčių, užtikrina iki 90 % gyventojų užimtumą.
Kinijoje niekada nebuvo privatizacijos. Ten žinoma yra vietiniai milijonieriai ir net milijardieriai, bet jie kūrė savo biznį ne visaliaudinio turto „prichvatizavimo“ sąskaita, o nuo nulio. Be to jų veikla kruopščiai prižiūrima valstybės. Pati gi Kinijos valstybė vykdo įspūdingas socialines programas. Joms skiriama iš valstybinio biudžeto lėšų suma kasmet didėja. Kinijai per 40 metų pavyko iš skurdo išvesti 770 mln. gyventojų. 2021 metais Kinijos vadovas Si Jinpingas iškilmingame posėdyje, skirtame kovos su skurdu rezultatams, paskelbė apie visišką pergalę prieš absoliutų skurdą. Pagaliau Kinijai vadovauja didžiausia pasaulyje politinė jėga – Komunistų partija, kurios programoje kaip strateginis tikslas įrašytas „socializmo su kiniška specifika“, sukūrimas.
Kinijos sąjungininkė Rusija tiek dėl savo istorijos bei geografijos, tiek dėl savo civilizacinių ypatumų bei žmonių mentaliteto ankščiau ar vėliau sugrįš į socialistinį vystymosi kelią. Būtent šia linkime ją stumia ir dabartinės geopolitinės tendencijos bei politinių jėgų struktūra. Be to ir Rusijos konstitucijoje šalis jau dabar apibūdinama kaip socialinė valstybė.
Rusijos sąjungininkė bei Kinijos geras partneris – Baltarusija – išvis sugebėjo išsaugoti ekonominį, socialinį bei kultūrinį tarybinio socializmo paveldą ir sėkmingai jį modernizuoti. Kai kurios Pietų Amerikos šalys (Kuba, Venesuela, Nikaragva) irgi deklaruoja apie socialistinę orientaciją. Pagaliau Rusijos pripažintos Donecko ir Lugansko Liaudies respublikos neslepia savo mentalinio prieraišumo buvusios TSRS tradicijai. Antivakarietiškai nusiteikęs yra ir visas musulmoniškas pasaulis.
Taigi, ir socialine – klasine, ir globaline – geopolitine prasme karas Ukrainoje – tai vakarietiško JAV ir NATO imperializmo ir užuomazginės alternatyvios socialistinės civilizacijos priešprieša. Žinoma ir joje bus savo geopolitiniai prieštaravimai bei socialinės grupės, kurios reikalaus „daugiau socializmo“. Bet tai jau bus visai kitas istorijos etapas.
