Yra jaunų idealistų, kuriuos žavi karas, teroras ir mirtis. O ir apskritai, kankinystės – mirties už savo įsitikinimus, už savo idealus, vaizdinys. Tai puikiai iliustruoja visa eilė istorinių pavyzdžių tiek iš praėjusio XX amžiaus, tiek iš senesnių laikų. Ir žymi jų dalis – iš tikrųjų įkvėpiantys, kilnūs (pavyzdžiui, Če Gevara, Keturi Komunarai ir kt.).
Bet imti ir numirti, ar kitaip susinaikinti „dėl idėjos“ – daug lengviau, negu išlikti ir, susiėmus į rankas, „dėl idėjos“ gyventi. Dirbti, mokytis, tobulėti pilkoje kasdienybėje.
Mat, tikroji kova būtent joje, toje nuobodžioje kasdienybėje – ir vyksta. Būtent joje ir užsigrūdiname, pažindami save bei pasiruošdami iš tikrųjų išskirtinėms, kaip sakoma, „ribinėms“ gyvenimo situacijoms.
Šiuo požiūriu įdomi politinio teroro, terorizmo tema: patyrimas moko, kad tai – neefektyvi priemonė, siekiant išliekamų pokyčių visuomenėje. Nes tam reikalinga atrama plačiojoje visuomenėje. Tuo tarpu kraštutiniai destrukciniai veiksmai (šiuo atveju – teroro atvejai) žmones veikiau atstumia, negu patraukia.
Be to, pats terorizmas XXI amžiuje mutuoja: politiškai, idėjiškai motyvuotas teroras vadinamose „civilizuotose“, „auksinio milijardo“ šalyse – nyksta. Jį keičia psichinių ligonių, neretu atveju – tiesiog nenusisekusių iškrypėlių, išpuoliai. O šioji aplinkybė – ne mažiau svarbi.
Tad ką daryti karštam, pakeist pasaulį trokštančiam jaunimui? Štai apie tai ir kitką – ši „Tiesos keliu“ laida.
