Kai vienas žmogus kitam padaro kūno sužalojimą, pasibaigusį mirtimi, tai vadiname žmogžudyste; kai užpuolikas iš anksto žinojo, kad sužalojimas bus mirtinas, jo poelgį vadiname tyčinę žmogžudyste.
Tačiau kai visuomenė pastato šimtus proletarų į tokią padėtį, kad jie neišvengiamai susiduria su ankstyva ir nenatūralia mirtimi, kuri yra tiek pat mirtis nuo smurto, kiek nuo kardo ar kulkos; kai ji atima iš tūkstančių žmonių viską, ko reikia gyvenimui, pastato juos į sąlygas, kuriomis jie negali gyventi, stipria įstatymo ranka priverčia išlikti tokiomis sąlygomis tol, kol ateis mirtis, o tai yra neišvengiama pasekmė, žino, kad šie tūkstančiai aukų turi žūti, tačiau leidžia šioms sąlygoms išlikti, jos poelgis yra žmogžudystė taip pat neabejotinai, kaip ir žmogaus poelgis.
Tai užmaskuota, piktavališka žmogžudystė, žmogžudystė, nuo kurios niekas negali apsiginti, kuri atrodo ne tokia, kokia yra, nes niekas nemato žudiko, nes aukos mirtis atrodo natūrali, nes nusikaltimas yra daugiau neveikimas nei veiksmas.
Bet žmogžudystė vis tiek yra žmogžudystė.
SP Infocentras
