Socialistinė revoliucija ir proletariato diktatūra
Būdamas socialinės piramidės apačioje proletariatas faktiškai išlaiko ant savo “pečių ir nugaros” visą buržuazinės visuomenės antstatą. Šia prasme “išsitiesdamas” proletariatas gali apversti ir visą kapitalizmo pastatą, tapti varomąja socialistinės revoliucijos jėga. Nuo proletariato “išsitiesimo” amplitudės priklauso, kaip smarkiai susvyruos visa kapitalizmo konstrukcija, priklauso socialistinės revoliucijos eiga bei jos “humanitarinė kaina”. Dėl pastarosios kapitalizmo ideologų dėka šiandien sukurta aibė įvairiausių baubų ir mitų. Humanitarinė revoliucijos “kaina” – tai žmonių aukos, kurios gali atsirasti ginkluotų revoliucinių susirėmimų metu. Deja, marksizmo klasikų veikaluose pateikta nemažai teiginių apie tai, kad ginkluota kova – tai tik vienas iš galimų socialistinės revoliucijos kelių ir kad priimtinesnis visais atžvilgiais būtų taikus valdžios perėmimas į proletariato rankas.
Šioje vietoje svarbu išskirti “socialinės revoliucijos”, “politinės revoliucijos”, “ginkluoto sukilimo’ ir kitas su revoliucija susijusias sąvokos, kurios kartais dėl reikalo neišmanymo, o kartais ir dėl ideologinių-politinių sumetimų, yra painiojamos ir iškraipomos. Kai kurie šiolaikiniai oficioziniai filosofai net teigia, kad, atseit, Lietuvoje net terminas “revoliucija” niekada nebuvo savas, kad tai svetimkūnis, atneštinė iš svetur naujiena, svetima romantika, skirtingai nuo “sukilimo” sąvokos, kuri kaip 1831, 1863 metų įvykiai yra išaukštinta lietuviškoje istoriografijoje ir literatūroje. Tuo pačiu kažkodėl visiškai „pamirštami“ revoliuciniai 1918 ir 1940 metų įvykiai arba 1990 „sąjūdinė“ kontrevoliucija Lietuvoje.
Bet iš esmės revoliucijos problematika – tai ne terminijos populiarumo ar nacionalinės savimonės įpatumų klausimas, o objektyvių istorijos dėsningumų pripažinimo ar nepripažinimo dalykas.
Šioje vietoje kaip tik ir painiojama socialinė revoliucija su politiniais, nacionaliniais, religiniais, ideologiniais ar kitokiais lokalinio masto ir konkrečių-istorinių aplinkybių išprovokuotais konfliktiniais susirėmimais, kuriuose lemiamą vaidmenį atlieka dažniausiai subjektyvus veiksnys.
Marksistinė revoliucijos teorija teigia, kad socialinės revoliucijos nėra “daromos” pagal užsakymą, tai ne subjektyvus darinys. Jos “atsitinka” savaime, kai pasenę gamybiniai santykai tampa stabdžiu naujų gamybinių jėgų plėtrai. Įvairios socialinės grupės ir klasės būna įvairiai pasiruošusios šiam istoriškai lemiamam laikotarpiui. Socialinė revoliucija, kaip natūralus, objektyviai egzistuojantis reiškinys, yra ištisinis istorinis procesas, kurio socialinį turinį sudaro perėjimas nuo vienos visuomeninės formacijos prie kitos. Ekonominis jos pagrindas – nuosavybės santykių pertvarkymas. Šis socialinis – ekonominis procesas nulemia, kad socialinė revoliucija pagal dialektikos dėsnius dažniausia perauga į savo priešingybę – socialinę evoliuciją ir tik pagal rezultatus galima vertinti įvykusių visuomeninių permainų revoliucingumą.
Kitas dalykas – politinė revoliucija, kurioje lemiamą vaidmenį būtent ir vaidina subjektyvus faktorius, tai yra klasių ir politinių lyderių kova dėl valdžios. Pastaroji – tai centrinis bet kurios politinės revoliucijos, kaip ypatingo socialinės revoliucijos etapo, klausimas. Kaip rodo istorinis patyrimas, vienos socialinės revoliucijos eigoje gali įvykti kelios politinės revoliucijos ir kontrevoliucijos. Politinę revoliuciją be socialinės nemoksliška vadinti revoliucija, tai tiesiog perversmas.
Dar vienas svarbus aspektas yra tas, kad ir socialinės revoliucijos yra nevienodos gilumos ir masto. Marksas laikė Didžiąją 1879 metų Prancūzijos buržuazinę revoliuciją kartu ir gilia, ir paviršutiniška. Gilia, nes ji atvėrė kelią naujai objektyviai pribrendusiai santvarkai, o paviršutiniška, kadangi ji pakeitė vieną išnaudotojišką santvarką kita, nepakeitusi iš esmės antogonistinę civilizacijos raidą. Tik ženkliai radikalesnė proletarinė socialistinė revoliucija yra gili ir iš pamatų keičianti žmonijos istoriją bei atverianti kelią tariant F. Engelso žodžiais iš “būtinybės karalystės į laisvės karalystę”.
Politinės revoliucijos suabsoliutinimas, jos atplėšimas nuo socialinio turinio kaip tik ir veda į utopizuotą antimokslinę situaciją, kai, pavyzdžiui, Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje traktuojama kaip V. Lenino ir bolševikų partijos klastingos ar išmanios taktikos rezultatas arba kai dabartinės “spalvotos revoliucijos”, atvirkščiai, traktuojamos kaip gili socialinė transformacija.
Politinės revoliucijos kontekste kaip tik daugiausia ir spekuliuojama “ginkluoto sukilimo ir jo aukų” temomis bei žongliruojama moralinėmis kategorijomis. “Moralizuojančios istorinio proceso kritikos” utopiškumą K. Marksas išsamiai išnagrinėjo savo veikale “Skurdo filosofija”. Moralė yra toks pat istorijos produktas, kaip ir kiti “antstatiniai” reiškiniai ir priklauso nuo visuomenės išsivystymo pakopos bei jos socialinės – klasinės diferenciacijos. Revoliuciją vykdo žmonės, kurie gyvena ir yra išauklėti egzistuojančios santvarkos sąlygomis, o ne kokie nors nauji ir sterilūs “antžmogiai”, kurie sugeba visiškai atsiriboti nuo gyvenimiško “purvo”.
V. Leninas buvo genialus revoliucijos dialektikos meistras. Dialektiką jis suvokė būtent kaip „revoliucijos algebrą“ (Gercenas). Jis suvokė teorijos ir praktikos, strategijos ir taktikos, logikos ir intuicijos dialektiką. V. Leninas ir bolševikai stojo į ginkluotą revoliucijos kelią po to, kai buvo visiškai išeikvota taikios revoliucijos galimybė ir po to, kai kontrevoliucinės reakcinės jėgos pradėjo teroro aktus ir ginkluotą pasipriešinimą revoliucinėms permainoms. Pirmas revoliucijos laikotarpis net pasižymėjo savotišku taikdarišku ir utopiniu bolševikų naivumu. Vos antrą dieną po pergalingo Spalio ginkluoto sukilimo – lapkričio 8 d. – buvo pasirašytas vienas pirmųjų revoliucinių dekretų, kuris panaikino mirties bausmę. Areštuotus laikinosios buržuazinės vyriausybės ministrus bolševikai neužilgo paleido į laisvę, kaip ir kai kuriuos baltuosius generolus, kurie vėliau stojo į ginkluotą kovą su Tarybų valdžia.
Taikaus ir ginkluoto revoliucijos kelio dialektika turi šiandien ir kitą aspektą. Dabartiniai revizionistiniai teoretikai, bandydami iš esmės sukompromituoti marksizmą, teigia, kad net F. Engelsas savo gyvenimo pabaigoje suabejojo K. Markso revoliucijos teorija. Neva, 1895 metais parašytame įvade K. Markso veikalui „Klasių kova Prancūzijoje 1848 – 1850“ jis teigė: „Istorija mums parodė, kad mes klydom ir kad mūsų pažiūra tuo laiku tebuvo tik iliuzija. . . 1848 metų kovos metodas šiandien yra visais atžvilgiais pasenęs“.
Bet apie ką rašo iš tikrųjų F. Engelsas? Jis kalba apie 1848 metų revoliucijų ginkluotus miestų darbininkiškų sluoksnių sukilimus prieš valdžią, apie ginkluotus susirėmimus gatvėse. Įvertindamas pasikeitusias nuo anų laikų realijas, jis rašo, kad dabartinių (kalbama apie XIX amžiaus pabaigą) didžiųjų miestų išplanavimo specifika bei represinių valstybės struktūrų sustiprėjimas ir išplėtojimas ženkliai sumažina proletariato pergalės galimybes “gatvės mūšiuose”. Tokiomis sąlygomis kviesti socialistinės idėjos šalininkus į ginkluotą kovą – tai tiesiog avantiūrizmas arba provokacija, kuri būtų naudinga tik buržuazinei valdančiai klasei. Tuo pačiu F. Engelsas pažymi, kad laimėti “gatvės mūšyje” proletariatas gali tik vienu atveju – jeigu socialistinė idėja plačiai prasiskverbs ir į kariuomenės gretas. Pastaroji marksizmo klasiko įžvalga, kaip žinia, visiškai pasitvirtino Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje eigoje.
Taigi, F. Engelsas mąsto ne kaip “marksizmo revizionistas”, o kaip revoliucionierius – dialektikas, kuris suvokia klasinės – politinės kovos tendencijas ir jos priklausymą nuo konkrečių-istorinių aplinkybių. Kokia bus vyraujanti revoliucijos tendencija – taikus kelias ar ginkluotas susirėmimas – priklauso nuo daugelio aplinkybių ir pirmiausia nuo kontrevoliucinių jėgų pasipriešinimo ir jų pasirinktos taktikos. Revoliucijos “kaina’ – tai pirmiausia jų humanitarinės atsakomybės reikalas. Tarp kitko, mūsų dienų taip vadinamų „spalvotų revoliucijų“ praktika parodo, kad dėl geopolitinių interesų stambaus tarptautinio kapitalo valdomi „kontrrevoliuciniai revoliucionieriai“ nesilaiko jokių humanitarinių sentimentų siekiant „savo-nesavo“ tikslų.
Nuo socialistinės revoliucijos eigos priklauso ir proletariato diktatūros pobūdis bei turinys. Proletariato diktatūros idėjos kritikai vadovaujasi antimoksline pozicija, kuri priešpastato abstrakčios demokratijos ir abstrakčios diktatūros idėjas. Bet tokios demokratijos ir tokios diktatūros niekur pasaulyje nėra ir nebuvo. Kaip žinia, tiesa visada konkretus dalykas, taigi ir demokratija bei dikatūra – tai istoriškai ir geografiškai konkretūs reiškiniai.
Revizionistai ir antikomunistai dažnai apeliuoja į V. Lenino tezę apie proletariato diktatūrą kaip apie “valdžią, kuri neapribojama įstatymais ir remiasi prievarta”. Užmirštama, kad kalbama apie buržuazinės klasės įstatymus ir prievartą kontrevoliucinių jėgų atžvilgiu. Proletariatas sukuria savo socialistinius įstatymus ir valstybines represines struktūras, kurios gina darbo žmonių interesus ir teises. Taigi, iš esmės proletariato diktatūra yra demokratija daugumai ir diktatūra mažumai. Tuo tarpu buržuazinė demokratija atvirkščiai – yra demokratija mažumai ir faktiška diktatūra daugumai. Proletariato diktatūros terminas tiesiog pavadina reiškinius savo tikrais vardais.
Kita vertus, pats V. Leninas pripažino, kad dėl istorinių sąlygų proletariato diktatūra Rusijoje buvo įgyvendinta “rūsčiausia jos forma” ir kad kitose šalyse galimas “švelnesnis” tradicinių buržuazinės demokratijos institucijų pertvarkymas nauju socialistiniu klasiniu pagrindu.
Dabartinių marksistų tarpe kol kas atviras lieka klausimas, ar po XX amžiaus socialinių kataklizmų, visų revoliucijų ir karų, masinio smurto ir teroro proveržių, kurie apėmė visus pasaulio regionus ir visas visuomeninio gyvenimo sferas, politiškai tikslinga yra vartoti “proletariato diktatūros” terminą? Ar ne teisingiau būtų šiandien kalbėti tiesiog apie “darbo žmonių valdžią” ir apie “liaudies demokratiją” kaip kitą dialektinę to paties reiškinio pusę ar dar kitaip formuluoti vieno ir to pačio dalyko esmę?
Dialektika teigia, kad panašus turinys gali būti išreikštas įvairiomis formomis. Formuluotės problema – ne ideologinis strategijos, o būtent terminologinis taktikos klausimas. Ir atsižvelgiant į socialinį – psichologinį tam tikros visuomenės klimatą, kiekviena marksistinė politinė jėga tiesiog privalo pagal konkrečią situaciją terminologiškai lanksčiai įforminti proletariato diktatūros idėją savo politiniuose dokumentuose. Takoskyrą tarp marksizmo ir revizionizmo šiuo klausimu reikėtų brėžti ne dėl termino „proletariato diktatūra“ naudojimo/nenaudojimo, o dėl pačios idėjos pripažinimo ar nepripažinimo.
Apskritai, marksizmo terminijos atnaujinimas, suteikimas jai naujų prasmių ir spalvų, jos savotiškas ir jaunimui patrauklus „suskaitmenimas“ bei tam tikro “senamadiškumo“ įvaizdžio įveikimas, marksistinis naujų kategorijų “sumokslinimas” – tai šiandien vienas svarbių ne tik marksizmo populiarinimo, bet ir jo vystymosi aspektų. Žinoma, būtina išsaugoti ir tradicinį mokslinį sąvokinį-kategorinį marksizmo karkasą.
Įvairūs terminologiniai ginčai negali užglaistyti esmės – pirmasis socialinės socialistinės revoliucijos aktas – tai politinė revoliucija, t.y. valstybinės valdžios užkariavimas ir darbo žmonių tapimas valdančiąja klase.
