Socializmas ir utopija (III). Moksliškumas ir utopiškumas

Moksliškumas ir utopiškumas

Utopinė ir mokslinė sąmonė neatskirtos viena nuo kitos „kinijos siena“. Mokslinės teorijos gali turėti savyje ir utopiškumo elementų, o utopijos savo ruožtu – mokslinių idėjų bei užuominų. Mokslinės idėjos neretai vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių utopinių projektų atsiradimo, o pastarieji – vėlgi gali įkvėpti ir paskatinti mokslininkus naujiems atradimams. Socialineje plotmėje daug įvairiausių, patrauklių, atseit, „moksliškai pagrįstų“ reformų galų gale parodo savo pradinį utopiškumą, kuris buvo išprovokotas arba elementaraus neišmanymo, arba politiškai motyvuotos manipuliacijos. Taip buvo su gorbačiovinės perestroikos reformomis, kai buvo skelbiamas tikslas sukurti „socializmą su žmogiškuoju veidu“, taip atsitiko ir vėliau su landsberginėmis rinkos reformomis, su jų „nepriklausomybės, laisvės ir demokratijos“ siekiais.

Teisingai būtų teigti, kad santykis tarp utopinio ir mokslinio socializmo daug sudėtingesnis nei iki šiol buvo manoma. Moksliškumas ir utopiškumas – tai nors ir visiškai priešingi mąstymo būdai, bet jie dialektiškai tarpusavyje susiję. Panašiai kaip savo laiku utopinio socializmo turinyje daugėjo moksliškumo elementų vykstant realiems visuomenės pokyčiams, taip ir mokslinio socializmo turinyje gali laikas nuo laiko atgyti utopiniai teiginiai, ypač pereinamais, revoliuciniais ar reakciniais, dekadentiškais laikotarpiais. Kaip yra pastebėjęs L. Fojerbachas, trumpiausi bei radikaliausi istorijos periodai dažniausia būna ir turiningiausi.

Šia prasme metodologinis pagrindas galimoms utopinio pobūdžio inversijoms kaip tik ir pagrįstas marksizmo klasiko F. Engelsio veikale „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“, kurį K. Marksas vadino „Įvadu į mokslinį socializmą“. Šiame veikale F. Engelsas atskleidžia vidinę kapitalizmo vystymosi logiką ir parodo, kad stambioji pramonė pagimdo socialinius prieštaravimus, bet tuo pačiu ji išryškina ir jų sprendimo priemones. Bet šios priemonės visada atsiranda vėliau nei problemos. Tame istoriniame tarpsnyje tarp priemonių ir problemų kaip tik ir susidaro palanki dirva atsirasti įvairioms utopinėms teorijoms.

Vienu žodžiu, kaip teigia F. Engelsas, problemų sprendimo priemonės sukonstruojamos galvoje, kadangi jos galvos pagalba dar nesurandamos realioje tikrovėje. Tokio „istorinio liufto“ atsiradimas – tai visuomenės vystymosi dėsningumas. Būtent tokį istorinį laikotarpį žmonija išgyvena ir dabar. Globalinis pereinamasis laikotarpis, kuriame apstu problemų ir kol kas nesimato jų sprendimo priemonių, yra atsivėręs mums visu savo „gražumu“.

Ši dabartinė „erdvės bei laiko“ terpė ir užpildoma įvairiausiomis technokratinėmis, ekologinėmis, socialinėmis, humanitarinėmis bei kitokiomis utopijomis. Socializmo idėjos prasme pastebimas įvairiausių utopinio socializmo teorijų renesansas. Jos paplitusios ir marksistų, ir nemarksistų, ir komunistų, ir antikomunistų tarpe. Be kitko, kadangi utopinės idėjos neretai vystomos po realiai egzistuojančios mokslinės socializmo ir komunizmo teorijos priedanga, joms suteikiamas tariamai „mokslinis“ apipavidalinimas, žongliruojama marksistine terminija, po utopiniais iš esmės išvedžiojimais „pakišama“ solidi bibliografinė ir statistinė bazė. Tokiu būdu pradeda funkcionuoti „mokslinės“ pagal formą, bet utopinės pagal esmę ir turinį teorijos bei idėjos, kurios pateikiamos kaip tolimesnis marksizmo išvystymas arba sugrįžimas prie „autentiško“ marksizmo.

Kaip gi šioje vietoje atskirti tikrą marksistinę socializmo teorijos išvystymą (kuris be abejo yra būtinas) nuo tariamo utopinio socializmo „sumokslinimo“ arba paprastai kalbant revizionizmo? Tiesiog visas socialines socialistines teorijas reikia vertinti pagal kelis marksizmo suformuluotus kriterijus. Tai pirmiausia metodologinis-filosofinis dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos principas ir bent 5 išplaukiantys iš jo socialinių procesų pažinimo bei jų socialistinio pertvarkymo teoriniai postulatai:

1.Žmogaus prigimtis yra socialinė ir reiškiasi kaip visuomeninių santykių visuma.

2.Materialinė gamyba, kaip gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sąveika, turi prioritetą visų kitų visuomeninio gyvenimo sričių atžvilgiu ir sudaro ekonominę bazę politiniam, teisiniam bei ideologiniam antstatui.

3.Varomoji istorijos jėga – tai klasių bei įvairių socialinių grupių tarpusavio kova dėl savo padėties visuomenėje.

4.Kapitalizmas į socializmą transformuojamas revoliuciniu būdu, tarp kapitalizmo ir socializmo būtinas pereinamasis laikotarpis, kurio politinė išraiška gali būti tik darbo klasės valdžia (revoliucinė proletariato diktatūra).

5. Socialistiniai gamybiniai santykiai neatsiranda kapitalizmo gelmėse (kaip, pavyzdžiui, kapitalistiniai gamybiniai santykiai susiformavo dar feodalizmo sąlygomis), o kuriami sąmoningos ir planingos žmonių veiklos pasekoje.

Visi šie punktai logiškai tarpusavyje susieti ir vienas iš kito išvedami. Mąstydami šio principo ir šių postulatų visuminės paradigmos rėmuose, mes mąstome moksliškai, tame tarpe ir mokslinio socializmo kategorijomis. Kaip tik bandoma nukrypti nuo šių teiginių (pavyzdžiui teigti, kad žmogus grynai individualizuota psichologinė būtybė; kad svarbiausia ne ekonomika, o koks nors kitas veiksnys arba visi vienodai; kad klasių kova paseno, kad dabar revoliucinį potencialą turi ne proletariatas, o valstietija, inteligentija, studentija ar dar koks naujas socialinis sluoksnis; kad jokia proletariato diktatūra šiais laikais neįmanoma; kad kapitalizmas pats savaime perauga į socializmą arba atvirkščiai jis sugeba amžinai mimikruoti ir pnš.) – tai iškart išeinama už socialinio marksistinio mokslo ribų ir tuo pačiu atveriamas kelias įvairioms utopijoms.

Michailas Bugakovas