Visus esminius modernių laikų pokyčius objektyviai lemia produktyvūs pasaulio mokslinės ir technologinės revoliucijos laimėjimai XX a. Antrojoje pusėje. Vykstant šiai didelei gamybinei-pramoninei revoliucijai, kapitalistinis gamybos būdas visiškai išnaudojo visas savo konstruktyvias galimybes ir natūraliai pateko į istorinį negrįžtamo jo egzistavimo nutraukimo etapą, nes kapitalo monopolizavimas pasiekė maksimalų aukštį – augimo apogėjų. Kokybinis mokslo pažangos šuolis, kurį sukėlė mokslo ir technologinė revoliucija, gerokai aplenkė buržuazinės visuomenės socialinės brandos ir intelektinės raidos pasiekimus, kuriuos imperialistinio kapitalizmo vystymosi etape apėmė visuotina krizė. Kapitalistinė privati nuosavybė nustojo formuoti naujus gamybinius visuomenės santykius. Tiesioginis mokslo ir materialinės gamybos sujungimas, kurį užtikrina mokslo ir technologijų revoliucija, suvisuomenina gamybą visame pasaulyje ir paverčia privačią nuosavybę gamybos – materialinio žmonijos socialinio gevenimo fundamento – naikintoja.
Globalinė krizė yra visa apimanti, katastrofiška ir revoliucinė. Ji apėmė visus socialinius sluoksnius ir visas socialinio gyvenimo sritis visose pasaulio šalyse, prisidėjo prie visų socialinių prieštaravimų pablogėjimo iki nacionalinių katastrofų didžiuliuose planetos regionuose. Dėl to pasaulinė kapitalistinė sistema yra apimta visuotinės agonijos. Šiuolaikinis XXI amžiaus žmogus serga šia privačios nuosavybės civilizacijos krize, yra pažeistas buržuazinės visuomenės desocializaciją ir dehumanizaciją, yra užkrėstas politine šizofrenija ir ideologiniu pamišimu, kenčia nuo protinio bejėgiškumo.
Aukštųjų technologijų gamybai reikalingas mokslinis visuomenės gyvenimo organizavimo pagrindimas ir mokslinis jos raidos valdymas. Materialistinė dialektika pasirodė esanti vienintelė doktrina pasaulyje, kuri nepasidavė destruktyviam pasaulinio chaoso poveikiui, o, atbvirkščiai, skatina mokslines žinias apie dabrtinės krizės atsiradimo priežastis ir būdus, kaip ją įveikti.
Neatsitiktinai dabartiniam pasaulio perskirstymui budinga antikomunistinė psichozė, kuri dangsto fašistinę transnacionalio finansinio kapitalo strategiją, jos siekį panaikinti pasaulio socialistinę sistemą ir atkurti nedalytą kapitalistinės socialinės sistemos viešpatavimą pasauliniu mastu.
Atbulinis dabartinio kapitalizmo vystymasis, grįžimas į laukinius laikus veda ne tik į imperialistinės kontrrevoliucijos susinaikinimą, bet ir į visos žmonijos žūtį. Asmens susvetimėjimas nuo visuomenės pasaulinės krizės sąlygomis pasireiškia kaip socialininis barbarizmas, politinė veidmainystė, moralinis degradavimas, religinis fanatizmas, psichinė šizofrenizacija ir panašios neigiamo pobūdžio tendencijos. Socialinės anomalijos paveikė net pagrindinį visuomenės lastelę – šeimą, kuri pradėjo prarasti vyro ir moters, tėvo ir motinos sąjungos požymius. Vaidybinė politiką supriešino politinę veiklą su objektyvia istorijos logika, pavertė ją pasauliniu geopolitiniu „žaidimu“ su klastingomis provokacijomis ir sabotažu. Moralinis žiaurumas veda į visišką asmens nuvertėjimą, nužmogėjimo tendencijų įsitvirtinimą žmonių santykiuose. Religinės spekilaicijos sudevina teroro, banditizmo ir genocido apraiškas. Ideologinės visuomeninės sąmonės manipuliacijos atima iš žmonių adekvatų istorinės tikrovės suvokimą.
Šiuolaikiniame XXI amžiaus pasaulyje savisaugos problema rūpi kiekvienam žmogui. Kadangi žmogus gali gyventi tik visuomenėje, žmonijos savisaugą gali užtikrinti tik socialistinė revoliucija, kurios misija – panaikinti privačią nuosavybę ir įtvirtinti visuomeninę nuosavybės teisę į gamybos priemones globaliniu mastu, užtikrinant visų planetos žmonių socialinę lygybę pasaulinio turto atžvilgiu. Mokslas yra pagrindas kuriant komunizmą, kuris yra žmonių visuomenė, kurioje žmogus tampa aukščiausia socialinė vertybė.
Juozas Jermalavičius
(Lietuvių kalba skelbiamas sutrumpintas straipsnio variantas)
Visas tekstas rusų kalba: https://kprf.ru/
