Marksizmas, revizionizmas, dogmatizmas
Socialinis utopizmas po mokslinės socializmo teorijos atsiradimo vienaip ar kitaip siejamas su revizionizmu ir dogmatizmu, kovoje su kuriais marksizmas ir vystosi. Pati marksistinė socializmo/komunizmo teorija gali būti traktuojama plačiai, kaip visas marksizmas, ir siaurai, kaip sudedamoji socialinė-politinė marksizmo teorijos dalis.
Gyvename globalinio kapitalizmo sistemos erozijos laikais. Degradacijos virusas yra prasiskverbęs į visas visuomeninio gyvenimo sferas. Erozija palietė ir socialinį mokslą. Takoskyros tarp tolimesnio marksizmo išvystymo, atsižvelgiant į socialinės tikrovės pokyčius, ir marksizmo revizijos, apeliuojant į tuos pačius pokyčius, suvokimas – tai gana sudėtingas, komplikuotas ir žmogiškų santykių prasme nedėkingas dalykas. Taip pat sudetinga būna suvokti ir skirtumą tarp marksizmo teorijos pamatų ir dogmatiškos jų interpretacijos, ignoruojant analizuojamos tikrovės ir paties marksizmo pasikeitimus.
Pagrindinis teorinis kriterijus atskirti marksizmo išvystymą nuo revizionizmo ir dogmatizmo – tai būtent dialektinio materializmo/materialistinės dialektikos metodas. Bet galutinį tašką visuose teoriniuose ginčuose gali padėti tik praktika. Visada pravartu atsiminti, kad būti vienminčiais nereiškia būti „vienodaminčiais“. Lenino „Pravdoje“ buvo publikuojami ir Stalinas, ir Trockis, ir Bucharinas, ir Zinovjevas su Kamenevu, kurie neretai oponavo vienas kitam. Bet visi jie turėjo vieną praktinį tikslą ir šia prasme buvo vienminčiai. Ir tai buvo svarbiausia konkrečioje anuometinėje situacijoje. Pasikeitė situacija – pasikeitė ir prioritetai, ir politikų – vienminčių likimai. Tokia yra neigailestinga politinio gyvenimo dialektika.
Deja, galima būti marksistų teorijoje ir nukrypti nuo jos į vieną ar kitą pusę praktikoje. Ir atvirkščiai. Istoriškai tai akivaizdžiai įrodo tokių žinomų marksistų-teoretikų kaip G. Plechanovas ir K. Kautskis pavyzdžiai. Kiekvienam teoretikui susidūrimas su „rūsčia“ tikrove – gana dramatiškas išbandymas. Svarbų vaidmenį šioje vietoje vaidina asmenybinės istorinių veikėjų charakteristikos. Praktika visada spalvingesnė, sudėtingesnė ir net žiauresnė, nei bet kokia teorija. V. Leninas nebijojo praktikos, o M. Gorbačiovas jos išsigando.
Būtent iš teorijos ir praktikos dialektikos nesuvokimo ir išplaukia visos dabartinės buržuazines spekuliacijos dėl, neva, “marksizmo žmogiškumo teorijoje ir jo nežmoniškumo praktikoje“.
Politikoje revizionistinis nukrypimas nuo marksizmo reiškiasi kaip oportunizmas (E. Bernšteinas, R. Garodi ir kt.), kuris dar vadinamas dešiniuoju, arba smulkiaburžuazinis radikalizmas (G. Markuzė, R. Debre ir kt.), kuris dažnai vadinamas tiesiog kairuoliškumu. Socialine – klasine prasme revizionizmas – tai buržuazijos, smulkių bei vidutinių klasinių sluoksnių, darbo aristokratijos bei liumpenproletariato ir postindustrinių socialinių grupių įtaka klasiniam darbininkijos judėjimui.
Revizionizmas gana daugialypis reiškinys. Jo pradininkas E. Bernšteinas, viena vertus, kvietė marksistus grįžti „atgal prie Kanto“, kita vertus, teigė kad, proletariato diktatūra – tai „politinis atavizmas, būdingas žemesnėms kultūroms“. Taigi, tuo pačiu metu buvo kviečiama eiti atgal ir pirmyn. Dar vienas iškalbingas revizionizmo požymis – tai bandymai sujungti marksizmą su naujausiomis tam tikru laikmečiu „madingomis“ teorijomis. Seniau tai buvo machizmas ar koks nors „empiriokriticizmas“, dabar veberizmas, froidizmas, egzistencializmas, postmodernizmas ar kokios nors dvasinės rytų praktikos. Iš esmės visi šie „izmai“ – tai K. Markso ir F. Engelso atskirų teiginių ar net užuominų teorinis išvystymas, dažniausiai iš idealistinių pozicijų. Po Markso visos atsirandančios socialinės – filosofinės srovės – tai iš esmės antrinis produktas.
Iš viso to gaunasi, kaip taikliai pastebėjo F. Engelsas, „eklektiškas srėbalas“, kuris neturi nieko bendro su marksizmu. Revizionizmas – tai visada subjektyvizmo, mechanicizmo, sofistikos, schematizmo, metafizikos ir įvairių utopinio socializmo apraiškų mišinys.
Konkriečiai galima išskirti keletą gnoseologinių revizionizmo šaknų:
1. Marksizmo suskaldymas į smulkius elementus, ignoruojant žinomą V. Lenino teiginį, kad šis mokslas yra vieningas sisteminis reiškinys, tarsi „iškaltas iš vientiso plieno luito“. Revizionistai iš sisteminės marksizmo visumos išima atskiras detales ir priešpastato jas kitoms atskiroms detalėms, todėl ir bendras paveikslas tampa vienpusiškas, jis iskraipomas ir deformuojamas.
2. Scholastiškai traktuojami konkretūs K. Markso ir F. Engelsio pasisakymai vienu ar kitu klausimu be jų pririšimo prie konkrečios situacijos, kuri šiais pasisakymais ir būdavo apibūdinama. Bendros marksizmo nuostatos tampa negyva schema, į kurią bandoma įsprausti gyvą besikeičiančią realybę su visais jos prieštaravimais. Ir jei tai nepavyksta, prabylama apie „marksizmo revizijos“ būtinybę.
3. Marksistiniai teiginiai dažnai traktuojami statiškai be jų išvystymo, kuris paremtas naujos realybės teoriniais apibendrinimais. Visos marksizmo spalvos, jo monolitinė įvairovė bei niuansai tokiu atveju išnyksta, pats marksizmas suprimityvinamas ir sukarikatūrinamas.
4. Dirbtinai konstruojami marksizmo „prieštaravimai“. Jie konstruojami arba mechaniškai priešpastatant vienus marksizmo klasikų pasisakymus kitiems, nors jie priskiriami skirtingiems jų veiklos periodams, arba metafiziškai traktuojant realių socialistinio ir komunistinio judėjimo prieštaravimų praktiką, priešpastatant ją, neva, marksizmo teorijai.
5. Įvairios spekuliacijos naujų socialinių reiškinių ir problemų sąskaita, kurios (problemos) interpretuojamos savaip ir tokiu būdu naujos „mokslinės“ išvados priešpastatomos „pasenusiai“ marksizmo teorijai.
Mėgiamiausias sąmoningų revizionistų metodas – priešpastatymas vėlyvojo Markso idėjų jo ankstyvojo periodo išsakytoms mintims, Engelso – Marksui, Lenino – ir vienam, ir kitam, Stalino – Leninui ir visam marksizmui, marksizmo teorijos – socializmo praktikai ir t.t. Toks „blusinėjimas“ po marksizmo istoriją ir teoriją, ignuorojant marksistinės metodologijos reikalavimus, ir sudaro pagrindą įvairiom teorinėm „novacijom“.
Tai, žinoma, nereiškia kad marksistai iš dialektinio materializmo pozicijų neturi analizuoti, vertinti bei tinkamai integruoti į savo turinį naujus praktikos patikrintus įvairių naujausių socialinių mokslų pasiekimus.
Kūrybinis bet kurio mokslo išsivystymas – tai jo metodo panaudojimas naujų reiškinių analizei. Nesugebėjimas ar nenoras naudotis materialistinės dialektikos metodu ir sudaro metodologinį revizionizmo pagrindą.
Panaši istorija ir su dogmatizmu, kuris nėra revizionizmo antipodas, o tiesiog savotiška revizionizmo atmaina, nes jis prieštarauja dialektinei marksizmo dvasiai. Dogmatizmas visada apeliuoja, atseit į „autentišką“ marksizmą be jokių priemaišų. K. Markso bei F. Engelsio pasisakymus bei išvadas konkrečiais istoriniais klausimais dogmatikai sutapatina su marksizmu. Būtent apie „ekonomizuotus“ dogmatikus K. Marksas ironiškai yra pasakęs: „Jei jie yra marksistai, tai aš nesu marksistas“. Dogmatikai mato pasaulį kaip „sukaulėjusią“ sistemą, o mokslo teiginius kaip savotišką neginčijamos „tiesos karalystę“, jie tiki absoliučia tiesa, kurią pats marksizmas neigia, teigdamas, kad tiesa visada konkretus ir sąlyginis reiškinys. Su kiekvienu nauju moksliniu atradimu turi keistis ir marksizmas.
Būtent dogmatizmas ir scholastika tarybinio socializmo sąlygomis ir tapo mokslinės socializmo teorijos degradavimo priežastimi. Ši teorija buvo praradusi tikro moksliškumo pobūdį. Utopiškas tapo socializmo teoretikų požiūris į žmogiškosios egzistencijos pagrindą – darbinę žmogaus veiklą. Darbo žmogaus poreikių tenkinimas ir jo darbinės veiklos motyvavimas – tai 2 priešingi veiksniai, kurių sujungimas į vieną dialektinę visumą reikalauja ypatingo socialinio-ekonominio mechanizmo sukūrimo, kuris, deja, per visą tarybinį laikotarpį taip ir nebuvo rastas. Buvo atliekami įvairūs ekonominiai eksperimentai (Kosygino reformos ir pnš.), bet kažkokia užbaigta ir efektyvia sistema jie taip ir netapo. Utopiškai orientuotą į darbo žmogų tarybinį socializmą realus darbo žmogus galų gale ir neapgynė nuo griūties.
Socializmas – tai ištisa istorinė epocha su savo piniginių – prekinių santykių dėsniais ir specifika, prieštaravimais ir ypatumais. Socializmas turi ne dvejopą – pusiau komunizmas, pusiau kapitalizmas, ir ne kažkokio „pereinamojo laikotarpio“ iš kapitalizmo į komunizmą, o vientisą socialinę-ekonominę ir politinę – teisinę prigimtį. Svarbiausia socialistinės visuomenės tendencija – ne rinkos stichija turi formuoti naują visuomenę, o sąmoningai ir planingai veikiantis žmogus, kuris materialiai ir moraliai suinteresuotas tai daryti.
Tuo tarpu tarybiniai filosofai, ekonomistai, sociologai ir politologai faktiškai nenagrinėjo realaus socializmo dialektikos, o užsiiminėjo begaliniais marksistinių sąvokų patikslinimais.
Tikras marksistinis socialinis mokslas jų straipsniuose tapo formalus ir utopizuotas, mokslinis teorinis komunizmas prasilenkė su moksline marksizmo metodologija.
Bet, kaip žinia, kiekvienas reiškinys turi ir savo atvirkštinę pusę. Teisingumo delei reikia pripažinti, kad teorinis darbas su sąvokomis ženkliai prisidėjo prie tarybinio dialektinio materializmo išvystymo kaip vientisos metodologinės sistemos. Ši sistema tikriausiai tapo vienu fundamentaliausiu ir moksliškiausiu pažintiniu instrumentu žmonijos istorijoje, įspūdingiausiu intelektualiniu žmonijos pasiekimu. Tai anais laikais pripažino ir rimti Vakarų tyrinėtojai.
Tame ir paradoksas, kad tokio galingo teorinio metodo turėjimas visiškai negarantavo tokio pat galingo šio metodo panaudojimo realių visuomeninių procesų analizei. Tam užkirto kelią dogmatiškas valstybinis ideologinis-biurokratinis diktatas, kurio dėka buvo utopizuojama realybė ir realizuojama utopija. Visiškai nemoksliškai buvo suvokta 11-oji K. Markso tėzė apie Feuerbachą: „ Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti“. Šis „keitimas“ – tai ne kažkoks vienmomentinis revoliucinis aktas, o nuolatinis, kasdienis, „juodas“ darbas. Deja, niekas nenorėjo dirbti…
