Socializmas ir utopija (I). Įžanginis žodis

1820 metais lapkričio 28 dieną gimė K. Markso draugas ir bendražygis, vienas marksizmo įkūrėjų, enciklopediško tipo mąstytojas, genialus dialektinio materializmo filosofijos pradininkas Fridrichas Engelsas (1820-1895). Jo iškilaus 200 metų jubiliejaus proga dar kartą perskaičiau klasikinį F. Engelso veikalą „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“. Marksizmo klasiko aptariama problematika paskatino platesnėms, susijusioms su XX amžiaus istorijos bei dabarties realijomis, apmąstymams. Šių apmąstymų pagrindu parašytas straipsnis skelbiamas atskiromis dalimis.

Įžanginis žodis

Gilėjant sisteminei globalinio kapitalizmo krizei bei aktyvėjant santvarkinės alternatyvos paieškoms, naują kvėpavimą įgauna ir socializmo idėja bei ideologija. Net ir kapitalizmo citadelėje JAV kai kurie senatoriai vadina save socialistais, o šios šalies jaunimo tarpe socializmo ir komunizmo šalininkų atsiranda vis daugiau. Deja, socialistinė alternatyva kol kas suvokiama gana abstrakčiai ir paviršutiniškai, socializmo ir komunizmo šalininkų mąstyme daug primityvaus radikalumo ir utopiškumo. Pastarasis išvis būdingas masinei visuomeninei sąmonei. Socialinis utopiškumas tikriausiai lydės žmoniją per visą jos istoriją. Laimingo ir pasiturinčio gyvenimo utopijos ir antiutopijos (utopijos su neigiama konotacija) – neišvengiamas visuomeninių permainų produktas. Nuo jų neįmanoma visiškai atsiriboti arba jas uždrausti, dažnai jos net motyvuoja socialinį žmonių aktyvumą.

Pats terminas „utopija“ (vieta, kurios nėra), kaip žinia, yra kilęs iš Tomo Moro knygos pavadinimo, kurioje aprašyta harmoninga ir ideali visuomenė, gyvenanti saloje. Dabartiniai buržuaziniai ideologai, tame tarpe ir Lietuvos liberalai bei konservatoriai, utopijomis, kaip neįgyvendinamos santvarkos projektus, vadina būtent socializmą ir komunizmą. Bet objektyvus utopinio mąstymo pagrindas – tai žmogaus nepasitenkinimas esama socialine tikrove ir šia prasme kapitalizmas yra didžiausias utopiško mąstymo inkubatorius ir agregatorius. Ši santvarka bei jos pagimdyta taip vadinama „amerikietiška svajonė“ tampa realia utopija, ji tiesiog griauna žmonių lūkesčius, sukelia karus ir revoliucijas, pagimdo globalines problemas ir išvis kelia vis didesnį pavojų pačiai žmonijos egzistencijai.

Utopinė sąmonė – tai visuomeninės sąmonės forma, kuri pasižymi vertybiniu patrauklumu ir abstrakčiu teisingumu, ir kuri būtent dėl pastarosios savybės negali būti realizuota tikrovėje. Utopija skirta sukurti idealią, tačiau nerealią tikrovę.

Šiame kontekste svarbu atlikti savotišką socializmo teorijos ir praktikos inventorizaciją. Reikalas tas, kad šalia mokslinio socializmo/komunizmo teorijos ir net jos viduje visada egzistavo utopinio socializmo apraiškos, o buvusio tarybinio socializmo praktikoje buvo bandoma realizuoti nemažai iš esmės utopinių sprendimų ir užduočių.

Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą didžiųjų Markso atradimų pagrindu visiškai nereiškia, kad utopizmo elementai galutinai buvo išguiti iš socializmo teorijos ir praktikos. Tai akivaizdžiai pademonstravo XX amžiaus istorija.

F. Engelsas teigė, kad nuo to momento, kai socializmas tapo mokslu, su juo ir elgtis reikia kaip su mokslu, t. y. jį studijuoti. Bet iškyla klausimas: kaip studijuoti? Talmudiškai konspektuojant klasikų veikalus ir žongliruojant jų citatomis ar gyvai, kūrybiškai, problemiškai, analizuojant iš marksistinių metodologinių pozicijų teorijos ir praktikos prieštaravimus? Deja, buvusioje tarybinėje švietimo sistemoje įsigalėjo pirmasis požiūris. Tiesa, paskutiniais Tarybų Sąjungos gyvavimo metais iš įvairių tribūnų girdėjosi raginimai pereiti prie probleminio visuomeninių mokslų studijavimo metodo, bet jau buvo per vėlai – realios problemos užgriuvo ir sugriovė pirmą pasaulyje socialistinę valstybę.

Dauguma filosofų bei kitų visuomeninių mokslų atstovų Tarybų Sąjungoje laikėsi marksistinių pozicijų iš konjunktūrinių sumetimų arba tiesiog dėl formalių reikalavimų, kadangi reikėjo vykdyti TSKP politinį kursą kaip savo darbinę veiklą. Nemažai tokių „marksistų“ daliai ritualinė marksistinė terminija ir buržuazinės filosofijos kritika buvo savotiška širma individualiai tos pačios buržuazinės filosofijos reabilitacijai.

Todėl, iš vienos pusės, po TSRS žlugimo tie, kurie kritikavo M. Veberį ar E. Hajeką tapo jų tyrinėtojais ir apologetais. Kita vertus, „ištikimiausi“ marksistinės filosofijos, socializmo politekonomijos, mokslinio komunizmo ir TSKP istorijos propagandistai tapo parodomaisiais antikomunistais.

Tuo pačiu tokie skirtingi, bet tikri tarybiniai marksistai kaip E. Iljenkovas, R. Kosolapovas, D. Kedrovas ir kiti dialektinio bei istorinio materializmo atstovai, kurie giliai ir kūrybiškai bandė plėtoti marksistinę filosofiją, buvo nepastebimi, o jų idėjos įvairiais būdais nutylimos. Konjunktūra ir utopiškumas, kurie turėtų būti marksizmo antipodais, tapo oficiozinio marksizmo vizitine kortele tarybinės aukštosios mokyklos lygmenyje.

Deja, tokia situacija – tai ne tik tarybinės visuomenės subiurokratėjimo ir ideologinio diktato rezultatas. Šie reiškiniai turi ir bendras metodologines, bei socialines šaknis. Savo laiku įvertindamas socializmo idėjų įtaką žmonijos raidai, žinomas antikomunistas Z. Bžezinskis priverstas buvo pripažinti, kad marksizmas yra patapęs žmonijos intelektualinio palikimo dalimi ir beveik kiekvienas mąstantis žmogus vienaip ar kitaip, net pats to nesuvokdamas, yra marksistas. Toks marksizmo ir socializmo idėjų „suliaudinimas“ , jų įsiskverbimas į masinę sąmonę, kuri vienaip ar kitaip veikė ir teorinį visuomeninės sąmonės lygmenį, turėjo ir savo išvirkštinę pusę, o būtent atvirkštinio socializmo išsivystymo iš mokslo į utopiją tendenciją.

Michailas Bugakovas