Yra du pasirinkimo keliai:
a) Laukti kol atsiras koks „mesijas“ ar iš oro susikurs kokia įstabi partija bei visus mus išgelbės;
b) Imti savo likimą į savas rankas.
Variantu a užsiiminėjame mažiausiai 30 pastarųjų metų (realiai daug ilgiau, bet tiek toli nesikapstysim). Kaip matome neatsiranda kažkokie vadai kurie dieną naktį nemiegotų ir vis dirbtų dėl mūsų. Iš niekur negali ir negalės atsirasti mums tinkamų politinių partijų kurios išspręs tai kas mums patinka ar nepatinka.
Visi sprendžia savus reikalus, tad ir mums reiktų svarstyti variantą b.
Kas tas variantas B? Jis ir labai paprastas ir nepaprastas. Jį tyčia skeliu į dvi dalis ir dalinai tie moduliai Lietuvoje įgyvendinami tik dar nepakankamai. Oi nepakankamai.
1 dalis. Bendrijos. Tai gali būti daugiabučių arba nuosavų namų bendrijos, sodų ar kokios formos gyvenamųjų plotų savininkų saviorganizacija. Bendrijos Lietuvoje egzistuoja, bet nepakankamu mastu. Tą rodo ir privačių daugiabučių namų administravimo kontorų egzistavimas. Tą rodo ir mano darbo praktika su daugiabučių namų gyventojais kurie išvis neturi jokios savivaldos savo gyvenamame name. Dažniausiai dėl to, jog nesugeba, tingi arba nesuprata to reikšmės.
Facebook draugas Gediminas Paplauskas sugebėjimą tvarkytis savo artimojoje aplinkoje (kieme) vertina kaip tolimesnį būsmo politiko gebėjimą dirbti jau platesniu mastu ir su tuo visai sutikčiau.
Organizuotos bendrijos gali pačios įsirengti katilines ir turėti pigesnį šildymą bei turėti daug pigesnes kitų formų komunalines išlaidas.
Verta pastebėti, jog norint efektyvios bendrijos labai svarbus visų (arba bent daugumos) narių įsitraukimas bei pirmininko kontrolė. Tam tikras, kad ir draugiškas, spaudimas iš apačios.
Mokymasis kontroliuoti teritoriją kurioje gyveni padės tiek sutaupyti pinigų, turėti geresnę ir gražesnę aplinką, tiek ir mokys valdyti ir priimti sprendimus mažuoju teritoriniu pagrindu.
Tad mes tampam šeimininais tos aplinkos kurioje praleidžiam bent pusę savo viso laiko (miegas, poilsis).
2. Profesinės sąjungos. Jų Lietuvoje formaliai yra, bet jos vienija mažai žmonių, jų praktiniai sugebėjimai silpnoki o ir kai kurių profsąjungų veikla labiau primena atskirų funkcionierių ambicijų tenkinimą negu realią kovą už dirbančio žmogaus interesus.
Reikia suprasti, jog dauguma Lietuvos žmonių yra samdomi darbuotojai ir darbe praleidžia mažiausiai trečdalį savo paros meto.
Darbas užima milžinišką vaidmenį kiekvieno samdomą darbą dirbančio žmogaus gyvenime. Lemia jo finansinį pajėgumą ir su tuo susijusias galimybes. O taip pat darbo sąlygos koreliuoja su bendra žmogaus sveikata bei būsima gyvenimo trukme.
Tad sprendimas jungtis prie profsąjungos arba ją kurti yra milžiniškos svarbos žingsnis kuris gali lemti kokiomis sąlygomis gyvens tas samdomas žmogus bei jo vaikai. Realiai veikianti profesinė sąjunga yra svarbiausias įrankis dirbančio žmogaus santykyje su jį samdančia puse. Viso to nesuvokimas yra viena iš tų priežasčių kodėl mes uždirbame tiek mažai.
Mes turime išmokti suprasti savo darbo reikšmę, jį gerbti (kaip ir savo kolegos ar kito dirbančio žmogaus darbą) bei neleisti iš jo tyčiotis pigiai parduodant savo darbo jėgą. Taip, kiekvienas samdomas darbuotojas kasdien parduoda savo darbo jėgą. T.y kasdien kurią produktą ir už tai kartą (arba du jeigu mokamas avansas) į mėnesį už tai gauna algą (arba mažąją dalį to ką jis sukūrė savo darbu).
Kadangi pavieniui tikrai gali būti sunku brangiau parduoti savo darbo jėgą, tad telkimasis į profesines sąjungas, jų stiprinimas ir kontrolė iš apačios yra būtina sąlyga kiekvienam dirbančiam žmogui.
Tik profesinė sąjunga gali su samdančiąja puse pasirašyti kolektyvinę darbo sutartį. O ji gali nustatyti praktiškai bet kurį su darbo santykiais susijusį aspektą. Darbo valandas, atostogų trukmę, algą, petraukų dažnumą ir ilgį ir t.t.
Profesinės sąjungos, net ir pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus, turi begales būdų kaip įgyti lėšų. Tad gausi, organizuota bei gerai valdoma profesinė sąjunga yra gan turtingas juridinis vienetas.
Realiai jos gali mokėti ir papildomas pensijas jos nariams. Beje, LTSR pensijas mokėjo profsąjungos iki kol iš jų tas teises atėmė valstybė (1990.02.13). Daugiau skaityti čia – https://kulgrinda.blogspot.com/…/pensiju-sistema-ka-mes…
Net ir JAV kai kurios profesinės sąjungos turi savo pensijų fondus, medicininius draudimus ir t.t.
Kiekvienas žmogus nesudėtingai gali suderinti narystę šiose struktūrose (bendrija ir profsąjunga). Abi jos gali stipriai pagerinti jo materialinę būklę. Tačiau svarbiausia tame, jog žmogus, jeigu rimtai žiūri į savo narystę tose struktūrose, išmoksta valdyti savo gyvenimą, išmoksta už jį kovoti ir jam pradeda nebereikti jokių gelbėtojų. Jis pats tampa savo gyvenimo šeimininku (didžiam visų politikėlių siaubui).
Šios dvi struktūros apima praktiškai visą jo aplinką kurioje jis veikia ir gyvena (namai ir darbas), tad valstybės vaidmuo pasidaro ne toks svarbus, nes jie daug ką pasidaro patys.
O veikiančios profsąjungos ne tik gerina savo narių materialinius gyvenimus bet gali atstovauti ir platesnius jų interesus kuriuos veikia valstybė.
Kaip? Jeigu pensijinis amžius būtų ir toliau ilginamas, jeigu būtų priimami dirbantiems žmonėms neparankūs įstatymai tai gausi, organizuota ir save gerbianti profsąjunga (arba dar geriau, jų sąjunga) gali duoti Seimui, Vyriausybei ir Prezidentui ultimatumą keisti politiką.
Be abejo, dažniausiai politikai į tokius prašymus/reikalavimus neatsižvelgia, tačiau dirbantieji turi svarbiausią ginklą iš visų. Kokį? Jie gali tiesiog nedirbti.
Įsivaizduokite kaip sustoja autobusai, geležinkeliai, gamyklos, nebevežamos šiukšlės ir t.t. Po kelių dienų dirbančiųjų reikalavimai būtų svarstomi su neįtikėtinu uolumu.
Tačiau iki tol reikia išmokti gerbti save ir savo darbą ir kurti profsąjungas bei bendrijas. Viskas prasideda nuo mažų dalykų kurie vėliau tampa dideliais.
Tad toks tas pasakojimas iš serijos „Ką daryti?“. Keli elementarūs praktiniai veiksmai kuriuos atlikti gali bet kas. Visa kita (įgūdžiai, lėšos, lyderiai) atsiras su laiku.
Ir politikus bus galima vertinti bei rinkti pagal jų konkrečius darbus bendrijose bei profesinėse sąjungose. O ne skaityti tuščių deklaracijų rinkinius kaip dabar.
