Visi gedime sausio 13-osios aukų. Nekaltų žmonių kraujas, nesvarbu kieno pralietas, yra tragedija. Bet daugelis Lietuvos žmonių nežino visos tiesos apie sausio 13-ąją – jiems iki šiol buvo sakoma tik dalis tiesos.
Romualdas Ozolas, tuometinis Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas knygoje „Aušros raudoniai“ 171-ame puslapyje rašo: „Landsbergio cinizmas be ribų. Nors būtų palaukęs (prieš apdovanodamas žuvusius), kol išaiškės aukų skaičius, kol bus ištirta kaip tai atsitiko ir įvyko. Kas buvo tie bailiai, klastūnai, nepasakę, ko žmonės kviečiami. Tada jie būtų mirę laisva valia. Dabar – apgauti.“ Ir 199 puslapyje: „Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.“
Vytautas Petkevičius, 1992-1996 metais ėjęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas, knygoje „Durnių laivas“ rašo: „Ant Landsbergio ir A.Butkevičiaus sąžinės guli Sausio 13-osios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus žemyn.“ /…/ „Apie tai man pasakojo ir spaudoje teisybės ieškojo keli nukentėję pasieniečiai ir nieko negalėjo įrodyti, nes buvo išbraukti iš gynėjų sąrašų. Viskas vyko kaip lapių medžioklėje – vienas įpykdė, kitas įvykdė /…/. „Reikėjo įpykinti minią,“ – vienam Londono laikraštyje gyrėsi ten besimokantis karų ir perversmų strategas A. Butkevičius.“
Buvęs krašto apsaugos departamento vadovas A.Butkevičius interviu laikraščiui „Obzor“, 2000 m. balandį, Nr.15 į žurnalistės klausimą: „Sausio įvykių aukas Jūs planavote?“, atsakė: „Taip.“ Žurnalistės klausimas: „Tai yra, Jūs sąmoningai ryžotės šioms aukoms?“, A.Butkevičius: „Taip.“. Žurnalistės klausimas: „Ir Jūs nejautėte sąžinės graužaties, na… dėl to, kad Jūs žmones iš esmės pakišote?“, A.Butkevičiaus atsakymas: „Jaučiau. /…/“
Kaip galima paaiškinti tai, kad dalies žuvusiųjų kūnuose rastos mažojo kalibro, medžioklinės kulkos? (Sausio 13-osios teismo nuosprendžio 122-as puslapis). Kaip suprasti, kad šūvių į kelias aukas trajektorija ėjo iš viršaus žemyn 40-60 laipsnių kampu, taigi iš viršaus? (Teismo nuosprendžio 110-as puslapis). (Daug liudininkų matė šaudančius nuo stogų.) Puslapyje 117 rašoma: „Atlikus kriminalistinę ekspertizę nustatyta, kad pateikta tyrimui kulkos šerdis, išimta iš (vieno iš žuvusiųjų) /…/ yra 1908 metų pavyzdžio šovinio, skirto 1891/1930 metų pavyzdžio Mosino šautuvams, karabinams ir kulkosvaidžiams“. Kas šaudė tokiais senais, taip pat medžiokliniais šautuvais?
Liudininkai Paleckio teisme paliudijo, kad jie savo akimis matė šaudančius nuo stogų žemyn, trasuojančiomis kulkomis. Kai kurie matė, kaip to šių šūvių smunka žemyn civiliai žmonės. Vienas aiškiai matė šūvius nuo 9-aukščio, o pagal šūvių garsą girdėjo, kad tai buvo Kalašnikovo automatas. Kiti matė įtartinus augalotus vyrus, bėgančius į namus su šautuvų dėklais, treti prisimena, kaip šie tipai prašėsi įleidžiami ant stogo, o po šūvių spruko tolyn. Tokių liudininkų yra dešimtys, jei ne daugiau. Negalėjo kareiviai šaudyti patys į save. Provokacijos braižas – akivaizdus.
Pagaliau, kur dingo Lietuvos valstybei turintys milžinišką istorinę ir nacionalinio saugumo vertę LR Aukščiausios Tarybos specialiosios komisijos Sausio 13 įvykiams tirti archyvas? Visa tai valdžia slepia jau 30 metų. Bet po visų praėjusio laikotarpio panašaus pobūdžio įvykių visame pasaulyje (ypač po «Kijevo Maidano», Tichonovskojos maišto Baltarusijoje, Kapitolijaus šturmo Vašingtone, Kazachstano įvykių, karo Ukrainoje ir kt.) yla vis daugiau lendą iš maišo. Žmonės nori žinoti visą tiesą. Negalima kurti teisingos ir laisvos ateities, jeigu praeityje karaliauja dalinė tiesa.
SP Infocentras