Gegužės 31 dieną prie dar kol kas nenugriauto S. Nėries paminklo Vilniuje, netoli Šv.Kotrynos bažnyčios, vyko nedidelė inteligentijos sueiga. Poetės, poetai ir visi norintys skaitė savo pačių ir poetės eiles.
Dar praeitais metais desovietizacijos komisija nusprendė, kad paminklas poetei Salomėjai Nėriai turi būti demontuotas kaip propaguojantis totalitarinį režimą ir jo ideologiją.
Deja, viena akcijos organizatorių pareiškė, kad susirinkę žmones joje dalyvauja ne dėl S. Nėries paminklo likimo, o tiesiog dėl poezijos. Ką gi, kaip teigė dar berods V. Kudirka, daugumą Lietuvos inteligentų galima atpažinti iš kinkų drebėjimo…
SP Infocentras
***
„Taigi, Lietuvos moksleiviai turėtų būti supažindinti su S. Nėries kūryba. Tai – kultūros pusė. O politikos pusė – supažindinti jaunimą su S. Nėrimi – išdavike. Ir jokių gatvių, jokių mokyklų pavadinimų. Tokie pavadinimai skirti didvyriams. O S. Nėris – jokia didvyrė. Ją reikėtų lyginti ne su J. Marcinkevičiumi, o su Kostu Kubilinsku – taip pat genialiu rašytoju, naikinusiu lietuvių partizanus. Kas sakys, kad S. Nėris nėra nieko nužudžiusi, tas meluos. Ji nužudė Lietuvos valstybę. Su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis“ (Marius Kundrotas, komentare).
Ši nuomonė – atgrasi ir niekšinga keliaplanė kvailystė.
Ne, Nėris nieko nenužudė – nei partizanų, nei valstybės, atvirkščiai, ji – viena iš priežasčių, kodėl ta valstybė, kad ir LTSR, o ne Rusijos gubernijos, pavidalu, vis dar turėjo teisę ir pagrindą egzistuoti ir išliko iki Sąjūdžio. Nes tauta, kaip atskira, esti ir turi pagrindą būti tik tiek, kiek jos kalba rašoma gera poezija, kiek ji turi savo kokybišką literatūrą. Kai to nėra, nepadės jokie partizanai.
Antra, ne, ji nieko neišdavė. Išties nereikia neva teisinančių pasakėlių apie nieko nesupratusią, naivią, „suvedžiotą mergelę“. Nebuvo ji nei paika, nei naivi, nei „suvedžiota“, o tarp būtinybės tada rinktis rudus ar raudonus, rinkosi tuos, kuriuos tam tikru mastu racionaliai rinkosi labai daug to meto Vakarų paties aukščiausio rango intelektualų ir menininkų (Bertoldas Brechtas, J.P.Sartre’as, Simona de Beauvoir, Pablo Picasso, Federico Lorca, Diego Riviera, Paolo Pasolini, Maurice’as Merleau-Ponty… – paminint tik keletą).
Tad, trečia, tik nereikia savęs apgaudinėti pačių naivybėmis, jog visi šie žmonės buvo naivūs ar niekšingi ir jog marksizmas ir dialektinis materializmas – lengvai teoriškai įveikiama, paika teorija.
Kundroto Nėriai pozityviai priešinamas Justinas Marcinkevičius, beje, labai aiškiai išpažino dialektinį materializmą ir tai matosi (o ne nesimato) jo kūryboje, kuri dėl to netampa niekuo blogesnė, atvirkščiai – tai šios pasaulėžiūros pagrindu jis galėjo rašyti taip gerai, kaip rašė.
Ne, ketvirta, nes amžinos ištikimybės Smetonos režimui ar tautininkų partijai ar neotomizmui ji prieš tai neprisiekė – kaip ji galėjo juos išduoti?
Ne, penkta (kiek galima kartoti?) – ji nėjo jokių politinių ar administracinių pareigų ir neturėjo jokios šio pobūdžio įtakos.
Šešta – net jei ji ir būtų padariusi kokių politinių nusikaltimų (o nepadarė) – vis tiek gėdinga ir niekšinga būtų paskui jos vardą valkioti tą „išdavikė “ (priimti tam tikrą pasaulėžiūrą reiškia būti jos įtikintu ar estetiškai patrauktu, o ne „išduoti seną“). Paminklai jai pastatyti už poetinį talentą, o ne už „pritarimą tarybų valdžiai“, kurią rėmusiais, jei jau taip, įmanoma apskelbti visus, kurie tada čia gyveno ir dirbo (net jei idėjiškai ir anaiptol nerėmė, bet dirbo ir kūrė, vadinasi, taip pat ir „jos labui“).
Septinta: o štai ko verta valstybė, kuri taip elgiasi su savo talentingiausiais? Ji taip pati save delegitimuoja ir žiebia neapykantą bei panieką sau visose gabių, imlių kultūrai ir protingų žmonių akyse.
