Prieš 120 metų, 1903 m. sausio 7 d., gimė Antanas Sniečkus – pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius ir faktiškas Tarybų Lietuvos vadovas 1940-1974 m.
***
SNIEČKAUS LIETUVA
(Pasisakymas A. Sniečkaus 110-jų metinių minėjime, Vilnius, 2013, sausio 5 d.)
Antanui Sniečkui (1903-1974) buvo lemta pradėti vadovavimą Lietuvos valstybei itin sudėtingu ir dramatišku laikotarpiu. Tai buvo prieškaris, didysis karas ir pokaris. Ir objektyviai bei istoriškai vertinant jo valstybiškumo talentą reikia pripažinti, kad jis ne tik išsaugojo Lietuvą per tą audringą laikmetį, bet ir pavertė ją klestinčia šalimi.
Bet kurios asmenybės, ypač valstybinio veikėjo, nuopelnus savo kraštui reikia vertinti lyginant jo istorinį indelį ne su vėlesniu istoriniu etapu, o su ankstesniu. Šia prasme Sniečkaus Lietuvą pirmiausia reikėtų lyginti su Smetonos Lietuva. Ir čia pažanga akivaizdi. Pradedant nuo 50-jų metų vidurio, kai pilnumoje pradėjo veikti santvarkiniai socializmo pranašumai, šalis iš gūdžios agrarinės Europos provincijos gana greitai tapo urbanizuotu, industriniu kraštu. Buvo įveiktas ir paveldėtas iš prieškarinės buržuazinės santvarkos skurdas bei nedarbas, atsigauta po karo, fašizmo bei pokario baisumų. Materialinė bei humanitarinė kultūra sparčiai vystėsi. Piliečiai turėjo gausias socialines garantijas. Iš esmės buvo pasikeitę miesto ir kaimo vietovaizdžiai, šalies socialinis-ekonominis landšaftas, žmonių gyvenimo būdas.
Deja, kadangi istorija vystosi pagal neigimo neigimo dėsnį ir kiekvienas vėlesnis etapas savotiškai atkartoja ne prieš tai buvusį, o prieš buvusio buvusį etapą, tai žinoma Sniečkaus Lietuvą galima lyginti ir su Landsbergio Lietuva. Autoritetingas britų žurnalas The Economist 2013 metų pradžioje sudarė reitingą šalių, kuriose žmogui būtų geriausia gimti šiais metais. Pirmą vietą šiame savotiškame gyvenimo kokybės reitinge užėmė Šveicarija, antrąją -Australija, trečią – Norvegija. (Tarp kitko visos 3 šalys neįeina į ES). Lietuva užėmė 57 vietą. Estija – 44, Latvija -48, Rusija – 72. Įdomiausia tai, kad panašus reitingavimas buvo atliktas ir 1988 metais. Tada pirmoje vietoje buvo JAV, antroje – Prancūzija, trečioje – Vokietija. TSRS, į kurios sudėtį tuomet įėjo ir Lietuva, buvo 22 vietoje. Taigi, Tarybų Lietuva, kurios pagrindai buvo padėti būtent Sniečkaus vadovavimo laikotarpiu 2-3 kartus pagal daugumos žmonių gyvenimo rodiklius lenkė dabartinę Landsbergio Lietuvą.
Kokia gi buvo Sniečkaus Lietuva
-Tai buvo statanti Lietuva. Nuo 1945 iki 1989 metų buvo pastatyti nauji miestai: Elektrėnai, N. Akmenė, Visaginas ir didžiuliai gyvenamųjų namų mikrorajonai kituose miestuose. Buvo nutiesti keliai, magistralės, tiltai, geležinkeliai, dujotiekiai, naftotekiai. Beveik kiekviename mieste ir net miesteliuose, kaime ir mikrorajone buvo pastatytos naujos ligonines ir poliklinikos, vaikų darželiai ir mokyklos. Buvo pastatyti sporto centrai ir bibliotekos, universitetai, technikumai, bendrabučiai studentams, oro uostai, gamyklos ir elektrinės. 69% gyvenamojo ploto pastatyta 1961-1989 m., 9% – po 1990-ųjų.
-Sniečkaus Lietuva buvo gaminati Lietuva. Lietuvos pramonės ir žemės ūkio produkcija buvo gerai žinoma TSRS ir Europoje. Savo pramonines prekės Lietuva eksportavo daugiau nei į 90 užsenio šalių, tarp jų į Japoniją, Angliją, Šveicariją, Suomiją ir kt. Pagal mėsos ir pieno produkcijos gamybą vienam žmogui Lietuva buvo pirmaujančių Europos valstybių gretose. Buvo pradėta kurti produkcija ir kosmoso pramonei.
-Sniečkaus Lietuva buvo kurianti Lietuva. Visoje Lietuvoje klestėjo chorai, liaudies šokių, muzikos ir žinomiausi Lietuvos estradiniai ansambliai ir grupės, o lietuviškas kinas buvo žinomas visame pasaulyje. Knygynuose buvo pilna mokslo ir kultūros populiarinimo knygų. Buvo rengiamos grandiozinės rajoninės ir respublikinės suaugusių ir moksleivių dainų šventės ir sporto olimpiados. Režisierių J. Miltinio ir V. Žalakevičiaus, aktorių D. Banionio ir R. Adomaičio, rašytojų J. Avyžiaus ir J. Baltušio, poetų E. Mieželaičio ir J. Marcinkevičiaus, dailininko S. Krasausko, operos daininko K. Petrausko, skulptoriaus G. Jokubonio, akademikų J. Matulio ir J. Poželos bei kitų kultūros ir mokslo veikėjų vardai buvo plačiai žinomi toli už Lietuvos ribų. Kaip kadaise pasakė filosofas A. Juozaitis – tarybinės Lietuvos laikotarpis – tai buvo “lietuviškos kultūros aukso amžius”.
Svarbiausia tai, kad Lietuvos gyventuojų skaičius nuo 2,7 mln. 1959 m. išaugo iki 3,7 mln. 1990. Deja, nuo 3,7 mln. 1991 m. jis sumazejo iki 2,9 mln. 2011 metais. Sniečkaus Lietuva – tai buvo vieningas socialinis organizmas, kuris nuolat augo, stiprėjo ir vystėsi kilimo trojektorija. Žinoma, P. Griškevičiaus laikais dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių šis kilimas iš dalies buvo pristabdytas. Pradėjo klestėti perdėta centralizacija, biurokratizmas ir karjerizmas.
Galima pasakyti, kad Landbergio Lietuva iš esmės pakeitusi santvarką perėme ir keleriopai padidino būtent šias pastarasias tendencijas, suteikdama joms priešingą turinį. Vietoje statančios, gaminančios ir kuriančios Lietuvos mes šiandien turime biurokratizuotą, korumpuotą ir sparčiai įvariomis prasmėmis degraduojančią Lietuvą.
Gyvenimo dilalektika negailestinga. Kuo aršiau ir toliau kovojama už „nepriklausomybę“ (dabar už ekonominę, energetinę, sportinę, moralinę, rinkiminę ir dar dievai žino kokią nepriklausomybę), tuo daugiau Landsbergio Lietuva tampa priklausomesnė nuo Europos Sąjungos eurobiurokratų, nuo Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulinio banko, nuo Briuselio ir Vašingtono, nuo dalies politikų pseudopatriotiško mentaliteto ir fanatizmo. Ir kuo mažiau realios nepriklausomybės realiame globalizuotame pasaulyje, tuo daugiau turinys suvedamas tiesiog į formą: į ritualus, į simbolius, į žodžius.
Taigi, galima teigti, kad Sniečkaus Lietuva – tai buvo reali darbo ir kūrybos žmonių Lietuva. Landbergio Lietuva – tai piniginio totalitarizmo, socialinio – politinio parazitizmo ir egzistencinio šou – biznio Lietuva. Tai evoliucinio globalizuoto išnykimo valstybė.
Tik sugrįžimas į socialistinį vystymosi kelią gali sugražinti Lietuvą jos žmonėms.
