1944-jų metų birželio 3 d. dieną vokiškieji fašistai, keršydami už šalies išvadavimą nuo okupantų kovojusiems tarybiniams partizanams, gyvus sudegino 119 taikių civilių Pirčiupių kaimo gyventojų kartu su 27 sodybomis. Aukų tarpe būta ne vien moterų bei senelių, bet ir vaikų, net kūdikių.
Nei mūsu valdžia, nei sisteminės partijos, nei oficiozinė žiniasklaida tikriausiai nebe atmena, o ir atminti nenori, kad būtent Raudonoji armija išgelbėjo Lietuvą nuo Trečiojo Reicho gniaužtuose grėsusio galutinio sunaikinimo.
Kol tarybiniai Lietuvos partizanai – komunistai, komjaunuoliai bei kiti patriotai – ginklu stojo prieš fašistus, tuomečiai buržuaziniai nacionalistai, kai kurie jų vėliau tapė pokario „partizanais“, parodydami savo tikrąjį veidą, aktyviai talkininkavo hitlerininkams ir žudė taikius Lietuvos gyventojus.
Simboliška ir tai, kad būtent birželio 3 diena mini savo 35 – ių metų jubiliejų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kuris niekada net nebuvo užsimines apie Pirčiupių tragediją.
Atmindami Pirčiupių įvykius, nepamirškime ir to. Laikas atsijoja pelus nuo grūdų, tikrus patriotus – nuo gražiais šūkiais besidangstančių apsišaukėlių. Atminkime ir likime budrūs.
Kaip parašyta memorialiniame obeliske su Pirčiupių aukų pavardėmis: „Pirčiupių tragedija daugiau niekada nepasikartos“. Turėtu nepasikartoti…
SP Infocentras