1944-jų metų birželio 3 d. dieną vokiškieji fašistai, keršydami už šalies išvadavimą nuo okupantų kovojusiems tarybiniams partizanams, gyvus sudegino 119 taikių civilių Pirčiupių kaimo gyventojų kartu su 27 sodybomis. Aukų tarpe būta ne vien moterų bei senelių, bet ir vaikų, net kūdikių.
Nei respublikinės valdžios, nei sisteminių partijų šios datos nemini. Jie nenori atminti, kad būtent Raudonoji armija išgelbėjo Lietuvą nuo Trečiojo Reicho gniaužtuose grėsusio galutinio sunaikinimo. Kol tarybiniai Lietuvos partizanai – komunistai, komjaunuoliai bei kiti patriotai – ginklu stojo prieš mūsų šalies pavergėjus, tuomečiai buržuaziniai nacionalistai, kai kurie jų vėliau tapė pokario „partizanais“, parodydami savo tikrąjį veidą, aktyviai talkininkavo hitlerininkams ir žudė taikius Lietuvos gyventojus.
Šiandien mūsų politinis elitas vėl pasikvietė į šalį vokiečiu kareivius. Vokiškos kariuomenės buvimu mūsų šalyje pirmiausiai siekiama išsaugoti ir „užbetonuoti“ dabartinę sistemą, dabartinę santvarką bei dabartinį režimą ir jo savižudišką geopolitinį kursą, kuris diktuojamas užjūrio strategų ir uoliai vykdomas vietinių kolaborantų.
Atmindami Pirčiupių įvykius, įsidėmėkime ir tai. Nes kaip tik tokiais istoriniais momentais paaiškėja kas yra kas – atsisijoja pelai nuo grūdų, žmonės nuo išsigimėlių. Tikrieji patriotai – nuo gražiais šūkiais besidangstančių apsišaukėlių. Atminkime ir likime budrūs. Kaip parašyta memorialiniame obeliske su Pirčiupių aukų pavardėmis: „Pirčiupių tragedija daugiau niekada nepasikartos“.
SP Infocentras
