Lietuvių tautos naikinimo procese priartėta prie svarbaus taško. Kyla putojančios liaudies pykčio bangos. Gegužės 15-ąją viena jų jau nuprausė Vingio parką, ir kvėpuoti tapo lengviau. Rugpjūčio 10-ąją atsitiko dar įdomiau – bangą sukėlė paprastos lietuvių kalbos mokytojos šauksmas. Vien jo pakako, kad svetimšalių (ES, JAV, Davosų) kontroliuojami vietos kolaborantai imtų spiegti iš baimės, kad juos tuoj pakars.
Atidunda rugsėjo 10-osios banga. Nes kentėti segregaciją ir pasiskiepyjusius arijus ir nepasiskiepyjusius „nežmogius“ pastarieji nebenori. Yra ribos. Be to, žmonės jaučia, kad jie dar gali atstatydinti anti-tautinę ir anti-liaudinę valdžią. Ir kad toks atstatydinimas nors truputį, bet sustabdytų tautos ir valstybės išnaikinimo procesą. Tada gal atsirastų šansas suburti plačią, nesisteminę opoziciją ir ant bangos stumte įstumti ją į Seimą per rinkimus. Ir svarbiausia: toliau ją kontroliuoti, spaudžiant ją ir mitingais iš apačios, ir nuolatos peršviečiant ją nesisteminės žiniasklaidos prožektoriais. Nes, kaip sako vienas neblogas analitikas – gerų valdžių nebūna. Jos būna geros tik tiek, kiek mes jas spaudžiame iš apačios.
Be to, Zigmo Vaišvilos dėka mes gavome į rankas puikų instrumentą: referendumą dėl ateities referendumų sušaukimo supaprastinimo, mažinant parašų skaičių iki 100 000. Todėl parašų rinkimas šį rudenį tampa nuostabia, nepraleistina proga sukurti agitatorių tinklą, kuris taptų ir gimstančios nesisteminės politinės partijos užuomazga. Tereikia noro. O jo yra.
Bet viskas (beveik viskas) dabar yra kelių žmonių rankose, tiksliau – galvose. Keli Šeimų Sąjūdžio vadovybės nariai šiandien sprendžia paprastą dilemą. Mat teismas nusileido ES ir JAV kolaborantų valdžios spaudimui uždrausti mitingą. Esą mitingas „nėščias riaušėmis“. Ir neva „Vilniaus aikštės nesutalpins tiek daug atvykusių mitinguotojų“. Na, na. Lygiai taip pat galima būtų uždrausti transportą gatvėse, nes jos nėščios avarijomis. O atgaline data, kaip dabar mėgstama, pataisyti istoriją bei „nustatyti“, kad Sąjūdžio mitingai buvę per gausūs, kėlę grėsmę viešajai tvarkai, todėl nesankcionuoti ir juose gimęs Sąjūdis buvo nelegalus.
Šeimų Sąjūdis šiandien teturi du kelius. Pirmas – virsti Orlauskų šeimos sąjūdžiu, Grinevičių šeimos sąjūdžiu bei Rusteikų šeimos sąjūdžiu – ir klusniai nutipenti ten, kur jiems nurodys meras-kolaborantas Remigijus Šimašius. T. y. kuo toliau nuo šventų karvių, taigi nuo Seimo ir kitų kolaborantų valdžios pastatų, išduodančių Ausweisus (galimybių pasus). Į Vingio parką arba į troleibusų parką. Ir viskas tuo pasibaigs. Priešlaikiniai rinkimai neįvyks. Nes signalas bus aiškus – ne tik gėjų, bet ir visiems kitiems maršams šalyje toliau vadovaus meras-kolaborantas ir jo klerkai. Ir už jų stovintys landsbergiai. Landsbergių šeimos maršas tęsis! Mažiausiai dar tris metus. Tris ilgus, kokčius okupacinius metus.
Kitas kelias – išsilukštenti iš Šeimų Sąjūdžio kiauto ir virsti Lietuvos Išlaisvinimo Sąjūdžiu. Nepabijoti tos juokingos kelių šimtų eurų baudelės už mero-kolaboranto ir teismo Ordnungo nepaisymą. Nepabijoti ir kitos juokingos bausmytės, numatytos kolaborantų įstatymuose, o būtent – galimo draudimo sąjūdiečių vadams kelis mėnesius dalyvauti būsimuose mitinguose. (Kaip baisu…) Ir pasakyti tautai, kad ji ir toliau kviečiama į visuotinę sueigą prie Seimo rugsėjo 10-ąją. Pakviesti užtvindyti sostinės gatves laisvais nuo baimės žmonėmis. Kurių daugiatūkstantinė gausa ir taps paskutiniu, akivaizdžiu, materialiu argumentu už Seimo paleidimą.
P. S.
Jeigu orlauskų šeima nutipens į parką ar kitą kolaborantų nurodytą vietą, tai paaiškės, kad tai tebuvo šeimos bizniukas. Gi mūsų tautoje glūdinti kovos dvasia vis tiek suliepsnos naujomis sueigomis ir veiksmais.
Algirdas Paleckis
