Pergalės diena – tai daugiau nei tik data kalendoriuje, ne tik proga, viena vertus, švęsti ir saliutuoti, o kita vertus, svaidytis prakeiksmais ir visokiais diskreditavimais. Tai gilus, sakralinis simbolis, primenantis apie žmogiškosios tragedijos mastą, nužmogėjimo gelmes ir didvyriškumo didybę.
Visų pirma, ji primena, kad Pergalę iškovojo tarybinė liaudis ir socialistinė sistema. Tai tarybinės civilizacijos triumfas, kuri sugebėjo sutelkti visus išteklius – materialinius, intelektualinius ir dvasinius – kad išgelbėtų žmoniją nuo fašizmo grėsmės, ir kuri reprezentavo daugiatautę vienybę, kurią vienijo bendras tikslas, idėja ir tikėjimas teisingumu. Tarybiniai žmonės, kurių dalimi buvo ir Tarybų Lietuvos gyventojai, ne tik ištvėrė – jie pakeitė pasaulio istorijos eigą, išlaisvindami žmoniją iš visiško pavergimo grėsmės.
Fašizmas, savo ruožtu, yra kapitalizmo produktas; jis neatsirado iš niekur. Jo šaknys slypi kapitalistinės sistemos prieštaravimuose, ypač ūmių krizių metu. Fašizmas pasiūlė paprastą atsakymą į sudėtingus klausimus, kurie visada kyla sunkiais laikais: „Kalti kiti“ – žydai, komunistai, „nepilnavertes“ tautos. Fašizmas nėra atsitiktinumas, o sisteminis kapitalizmo atsakas į savo paties prieštaravimus, kraštutinė savigynos forma.
XXI amžiuje pasaulis vėl susiduria su ultra – dešiniųjų ir neonacių judėjimų atgimimu. Ši nerimą kelianti tendencija nėra atsitiktinė – ji atspindi sisteminę šiuolaikinio globalinio kapitalizmo degradaciją, kuri vėl šaukiasi į pagalbą patikrinto „krizių menedžerio“ – fašizmo.
Pergalės diena yra ne tik praeities didvyrių pagerbimas. Tai įspėjimas dabarčiai. Karo atmintis turi tarnauti kaip skydas nuo bet kokių fašizmo apraiškų atgimimo.
SP Infocentras
