Krize „Teisingumo Aušros“ judėjime

Viešai paskelbęs savotišką „manifestą“ iš „Teisingumo Aušros“ judėjimo pasitraukė vienas ryškiausiu jo steigėju Kristoferis Voška. Dėl šio poelgio komentarai buvo nevienareikšmiški. Vieni vertino tai, kaip principingą jauno politiko poziciją, kiti – kaip dezertyravimą iš mūšio lauko atsakingiausiu momentu. Buvo ir tie, kurie interpretavo tai kaip objektyviai kenkėjišką Teisingumo Aušros ir asmeniškai A. Paleckio atžvilgiu akciją. Bet kokiu atveju situacijos vertinimai bei prasidėjęs viešas „apatinių skalbimas“ parodo ir dar tikriausiai parodys „Teisingumo Aušros“ buvusių ar esamų lyderių politinės brandos ir žmogiško padorumo laipsnį.

SP Infocentras

***

DĖL IŠĖJIMO IŠ „TEISINGUMO AUŠROS“

Nesu nei politikas, nei apskritai garsenybė. Bet tam tikras ratas žmonių, žinančių mane iš publicistikos, straipsnių, pasisakymų bei viešos veiklos, yra. Ir šiam ratui ne paslaptis, kad paskutinius metus dalyvavau A. Paleckio paskelbtame visuomeniniame judėjime „Teisingumo aušra“. Savo kukliomis išgalėmis, prie jo prisidėjau bei raginau prisidėti kitus.

Tai dariau, vedamas vidinio įsitikinimo. Įsitikinimo tiek kairiosiomis idėjomis (su kuriomis „Teisingumo aušra“ save gi sieja), tiek įsitikinimo, kad privalau – kaip pilietis ir, svarbiausia, kaip žmogus, asmeniškai paremti A. Paleckį; žmogų, dėl savo idealų ne tik išsižadėjusį „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, bet nepabijojusį kalėjimo grotų.

Na, o dabar, irgi iš vidinio įsitikinimo, „Teisingumo aušrą“ aš palieku. Ir apie tai skelbiu viešai. Kadangi tie, kuriuos aš raginau jungtis į šią organizaciją, kaip ir tie, kurie (ryšium su manimi, mano žodžiais bei darbais) į ją įsijungė, turi teisę šį faktą žinoti. Kaip ir, beje, šio fakto priežastis.

Ir iš tiesų: juk padorus žmogus privalo atsakyti už savo žodžius bei veiksmus. Juolab, jeigu jais ragina veikti ir kitus. Ne išimtis esu ir aš.

Taigi, kad nebūtų neaiškumų: kodėl gi palieku „Teisingumo aušrą“?

Ar dėl asmeniškumų? Ar, galbūt, idėjinės takoskyros?

Šiuo požiūriu, iš karto pasakysiu: ne. Asmeniškumų, tame tarpe pykčių, iš tikrųjų būta. Bet ne dėl jų aš išeinu. O idėjiniu požiūriu, esu ir lieku tose pačiose kairiosiose, protarybinėse, komunistinėse pozicijose, su kuriomis į „Teisingumo aušrą“ atėjau ir kurių, tiesą pasakius, laikausi jau beveik dešimtmetį (t. y., nuo tada, kaip išsigydžiau manuoju atveju nors paauglišką, bet vis dėlto gėdingą, nacionalizmo ligą).

Tikroji priežastis, kodėl palieku „Teisingumo aušrą“, kiek tai liečia patį minimąjį darinį, yra gerokai gilesnė. Ir ji sueina į klausimą: „Kokio tipo organizacija mums reikalinga?“ Ir „reikalinga“ ne šiaip, o konkrečiai – esant konkrečioje situacijoje bei siekiant konkrečių tikslų.

Kokių?..

„Teisingumo aušros“, o ir A. Paleckio atveju – visiško ir socialinio, ir geopolitinio Lietuvos kurso apvertimo (iš kur ir į ką, nedetalizuosiu: kam reikia – tas supras). Savo pobūdžiu, šie tikslai yra pagal apibrėžimą revoliuciniai.

Ir jų neįgyvendinsi be reikiamų objektyvių sąlygų ir subjektyvaus veiksnio. O būtent: be tam tikrų geopolitinių poslinkių ir situacijos, kada „viršūnės nebegali, o apačios nebenori“; ir be tiek kokybiškos (tiek dorovės, tiek dalykinių kompetencijų požiūriu) komandos ir plačios, ideologizuotos bei politiškai suaktyvintos socialinės bazės (t. y., masinės atramos atitinkamuose visuomenės sluoksniuose, klasėse ir t. t.).

Vien kiekybiniu požiūriu, tokią „komandą“, norint realiai perimti valdžią, turėtų sudaryti net ne vienas ir ne keli šimtai žmonių (antai, Lietuvos Komunistų partija, 1940 m. žlugus smetoniniam režimui, į valdžią atėjo turėdama per 1000 narių – ir tai Maskvos remiama). Ir, kartoju, ne šiaip „žmonių“, bet reikiamose srityse nusimanančių idėjinių vienminčių.

Mat, „valdžia“ – tai ne vien tik Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Valdžia – tai ir vietinė savivalda, ir, apskritai šnekant, daugiatūkstantinis biurokratinis aparatas…

O permainų, juolab – revoliucinių – niekas neįgyvendina, nepakeičiant bent dalies minėtą aparatą sudarančių senųjų kadrų naujais, savais (ir ne karjeristine, bet idėjine prasme suinteresuotais šnekamųjų permainų įgyvendinimu).

Ir tokie kadrai nenukrinta iš dangaus. Jie ateina iš atitinkamos socialinės bazės, traukiami konkrečiai apibrėžto, tikėjimo ugnimi degančio prasmių lauko (aukščiau minėtuoju tarpukario atveju, tokio prasmių lauko pavyzdžiu buvo daugybę protų bei širdžių uždegusi tuometė marksistinė-lenininė komunizmo ideologija).

Na, o vien pats šio „prasmių lauko“ formulavimas, juolab – jo transliavimas į mases – reiškia milžinišką teorinį – konceptualinį ir analitinį, o taipogi propagandinį, darbą. Ne vienkartinį, ne trumpalaikį, bet ilgalaikį ir pastovų. Realiai – nepertraukiamą. Be to – darbą, iš jį dirbančių reikalaujančio ypatingo intelektualinio pasiruošimo.

Ir netgi esant tiek atitinkamai komandai, t. y. – branduoliui – tiek sutelktai socialinei bazei, jokių sėkmės garantijų nėra. Bet tokiu atveju galima skaitytis realia jėga visuomeniniame-politiniame gyvenime. O tai – būtina sąlyga, be kurios pasisekimas negalimas iš principo.

O šiandien – dabar ir čia – ką mes turime?

Nei komandos, kaip tokio branduolio, nei apskritai organizacijos, šia prasme nėra. O esamos draugų bei pažįstamų kompanijos kol kas nesudaro net tokio darinio užuomazgų. Tuo tarpu, „socialinė bazė“, į kurią Lietuvoje galėtume atsiremti, sakykime – vadinamieji „lietuviškieji vatnikai“ (pradedant antilandsbergiškai ir labiau protarybiškai nusiteikusiais lietuviais, baigiant atitinkamomis nuotaikomis gyvenančiais tautinių mažumų – rusakalbių bei „tuteišių“, sluoksniais) – tėra amorfiška, nuoseklių ne tik politinių, bet apskritai pasaulėžiūrinių nuostatų stokojanti masė.

Ši konstatacija, žinoma, liečia ne duotybę, o procesą. Vadinasi, atitinkamu veikimu, tai galima pakeisti. Betgi kaip? Ką daryti?.. Nuo ko pradėti?..

Mano įsitikinimu, pradžių pradžia – vienminčių grupė. Būtent – vienminčių, t. y., žmonių, kuriuos jungia vienas tikslas, viena pasaulėžiūra, vieningi principai ir vieningas supratimas, kaip visa tai pasiekti. Na, ir realus darbas, visų pirma – suformuojant smegenų centrą (konceptualinę, analitinę grupę) ir, visų antra – vystant savarankišką žiniasklaidos kanalą, kaip priemonę „smegenų centro“ generuojamoms idėjoms transliuoti į mases.

Aišku, ši grupė orientuojama ne į kiekybę, o kokybę; į ją sudarančiųjų asmenų dalykines kompetencijas bei dorovines savybes – nuoširdumą, paprastumą ir kuklumą, pirmiausiai iškeliant ne naudos, o tarnystės principą. Ir tik ilgametyje tokios grupės veikime – tiek iš vidaus su pačia savimi, tiek išorėje su masėmis – gali išsivystyti reikiamas branduolys, o šnekamoji socialinė bazė – įgyti reikiamą sąmonę.

Štai tuomet, padarius šitokį pradinį įdirbį – ir suformulavus idėją, ir, telkiant kolektyvą, ją ištransliavus (o šiam ištransliavimui surezonavus) – galima pradėti realiai galvoti apie politinę partiją arba, mažų mažiausiai, tokio tipo darinio užuomazgas.

Nes intelektualine (konceptualine-analitine), informacine ir apskritai visuomenine-kultūrine veikla yra dedamas realiai revoliucinio pobūdžio visuomeninės-politinės veiklos pagrindas. Atitinkamai, būtent nuo jos ir reikia mums pradėti.

A. Paleckis, tačiau, iš karto pradeda, buriant masinio pobūdžio politinį darinį. Tiksliau – mėginant jį suburti, nes, kaip taisyklė, stokojant reikiamo išankstinio įdirbio, tokie dariniai nesusiburia. Na, o jeigu ir susiburia, tai būna netvirti, trumpalaikiai, kadangi stovi lyg namai be pamatų. Tai parodė „Socialistinio liaudies fronto“ scenarijus, kuris, deja, tam tikra forma ir vėl kartojasi…

Antai, skelbiama ir apie „partijos“ iš 2 tūkst. popierinių narių (būtent popierinių, nes kitokių šiuo atveju negali būti) steigimą bei planus dalyvauti tai vienuose, tai kituose rinkimuose, kai realiai stokojama net elementariausių reikiamo tipo organizacijos pagrindų: tiek smegenų centro, tiek pilnaverčio, savarankiško žiniasklaidos kanalo. O tai jau ne kas kita, kaip kortų namelio ar, sakykime, smėlio pilies, statyba. Mat, pirmam vėjui papūtus, tokie dariniai iš karto griūva.

Tuo būdu, statant namą be pamatų, pirmiau orientuojamasi į kiekybę, nei kokybę, o vietoje intelektualinio bei informacinio darbo – tuščia pompastika, savireklama ir sensacijų vaikymasis. Veikiau ne kuriama reali organizacija, o vienas po kito pučiami muilo burbulai. Na, o tokiam „putimui“ atsiranda ir atitinkami kadrai: žmonės, kuriems tiek nuoširdumas, paprastumas bei kuklumas, tiek minėtasis tarnystės principas – svetima ir nesuvokiama materija…

Konfliktai buvo neišvengiami. Tuo tarpu, jų fone bet koks konstruktyvus ir ilgalaikėje perspektyvoje tikslingas darbas tapo neįmanomas.

Bet visa tai tėra tik pasekmės to, kad vietoje aukščiau aprašyto, į intelektualinę ir informacinę veiklą pirmiausiai orientuoto branduolio, yra iš karto bandoma surinkti maksimalią masę; kitaip tariant – kad bandoma statyti namą, pradedant ne nuo pamatų, o nuo stogo dengimo ar kažkokios apdailos. Taigi: tai tėra pasekmės bandymo kurti tiek A. Paleckio ir pirminės „Teisingumo aušros“ iniciatyvinės grupės išsikeltiems tikslams, tiek esamoms aplinkybėms neadekvataus tipo organizaciją.

Savo asmeninį uždavinį regiu būtent naujo raudonojo / komunistinio projekto teoriniame vystyme, šias idėjas taikant konkrečiam Lietuvos ir lietuvių tautos atvejui; ir, žinoma, atitinkamo vienminčių kolektyvo būrime. Bet dirbant tokiuose rėmuose, kokie susidarė „Teisingumo aušroje“ – nei aukščiau aprašytojo branduolio, nei apskritai kairiosios politinės organizacijos (apie kokią svajoja pats A. Paleckis), sukurti neįmanoma. Na, o trumpalaikių „bangų“, skandalų ir skandaliukų kėlime arba „organizacijos“ imitavime prasmės nematau.

Tai konstatavus, belieka pripažinti, kad ir aš pats, ir daugelis draugų „Teisingumo aušroje“ tiesiog švaistėme jėgas bei laiką nevaisingam, neproduktyviam veikimui. Ir visgi nerašysiu, kad neprasmingam. Pirma – kadangi netgi nesėkmė yra juk pamoka, šiuo atveju – pamoka, ko ir kaip nedaryti ateityje. Ir antra – kadangi per paskutinius 2021 / 2022 metus teko iš tiesų sutikti daug puikių žmonių: ir pažįstamų iš praeities, ir anksčiau iš vis nepažinotų. Na, o už tai tegalima širdingai padėkoti ir likimui, ir tam pačiam Algirdui.

Ir vis dėlto neabejoju, kad A. Paleckis paskutiniuosius metus iki savojo įkalinimo galėjo išnaudoti produktyviau, jei visų pirmiausia būtų veikęs ne kaip „politikas“, bet viešasis intelektualas – publicistas, žurnalistas, komentatorius, atstovaująs konkrečiai pasaulėžiūrai ir aplink save buriąs ne minią, o nors negausų, bet tikrų vienminčių kolektyvą tiek minėtojo „smegenų centro“, tiek žiniasklaidos kanalo sukūrimui.

Na, bet kaip tenai bebūtų – savo kelią jisai pasirinko. Ir turi, ką turi. Kaip dabar, išeidamas iš „Teisingumo aušros“, savą kelią renkuosi aš. Ir turėsiu, ką turėsiu. Šia prasme, keliai išsiskiria. Tačiau kaip draugą ir apskritai kaip žmogų, aš A. Paleckį visuomet palaikysiu. Be to, ir galutinis mūsų tikslas vis dėlto sutampa. Todėl tikiu, kad ir visuomeninėje veikloje tiek su Algirdu, tiek kitais „Teisingumo aušroje“ liekančiais draugais, mūsų keliai dar susieis.

Kristoferis Voiška, 2022-07-17

***

Jonas Kovalskis: Dėl Kristoferio Voiškos pasitraukimo iš Teisingumo Aušros – priežastys ir pasekmės

***

Vaidas Žemaitis apsilankė pas Eriką Švenčionienę, kuri pakomentavo ir situaciją „Teisingumo Aušroje“ bei K. Voiškos ir J. Kovalskio poziciją.