Kalėdos — tai svarbiausia religinė žiemos šventė. Lietuvoje, kur didžiausia dalis gyventojų save priskiria Romos katalikų bendruomenei, švenčiamos gruodžio 25-ąją dieną.
Istorija
Kalėdų šventės istorija prasideda nuo kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo Betliejuje. Kristaus gimimo dienos pasirinkimas yra sutartinis, nes iš Evangelijose pateiktų duomenų negalima atsekti tikslios datos. Tačiau gruodžio 25-oji pasirinkta neatsitiktinai, ją reikia suprasti simboliniame kontekste.
Dažniausiai manoma, jog norėta, kad ta diena sutaptų su pagoniška saulėgrįžos švente, be to, romėnai taip pat švęsdavo saturnalijas (šventę, skirtą žemdirbystės dievui Saturnui ir atsinaujinančiai saulės galiai pažymėti).
Kalėdų šventė aiškų pavidalą krikščionybėje įgijo tik IV amžiuje, pakeisdama šias šventes ir išmokydama Kristaus gimimą laikyti tikrosios šviesos pergale.
Kūčių vakaras
Kūčių vakaras švenčiamas Lietuvoje Kalėdų išvakarėse. Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo— kūčios— pavadinimo. Kalėdų išvakarėse Lietuvoje tradiciškai gaminama 7, 9 ar 12 patiekalų. Dažniausia ruošiama 12— norint, kad artiejantys metai būtų sotūs, reikia pamaloninti kiekvieną mėnesį. Tradiciniai valgiai— pasniko.
Kūčių dieną, iš ryto visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, ir per dieną dažniausiai nieko nevalgę, danguje sužibus pirmajai žvaigždei sėda prie Kūčių stalo. Jeigu kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Tai išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Kalėdų išvakarėse Lietuvoje buvo įprasta į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną arba pavaišinti jį valgiu nuo Kūčių stalo.
Kūčių vakarienė visuomet valgoma ramiai, rimtai ir tylomis, ir be jokio alkoholio. Vėliau visi skuba į miesto bažnyčiose vykstančias Bernelių, arba Piemenėlių mišias. Tai pirmosios Kalėdų mišios.
Šventosios Kalėdos
Kalėdos Lietuvoje švenčiamos dvi dienas — gruodžio 25-26 dienomis. Seniau jas švęsdavo ilgiau — tris ir daugiau dienų. Kalėdų vaišes įprasta ruošti iš vakaro, kartu su Kūčių vaišėmis, nes per Kalėdas negalima jokių darbų daryti. Mūsų protėviai pirmąją Kalėdų dieną kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo Kūčių stalą, stebėjo, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Šią dieną priimta švęsti ramiai, namuose. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo, sočiai pusryčiaujama, nes tai— gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga.
Antroji Kalėdų diena— svečiavimosi ir jaunimo diena. Antrąja Kalėdų dieną Lietuvoje įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines. Pagrindinis Kalėdų simbolis — eglė, tačiau Lietuvoje ši tradicija prigijo palyginti visai nesenai. Paprotys puošti Kalėdų eglutę į Lietuvą atkeliavo Pirmojo pasaulinio karo metu. Vokiečių pareigūnai Lietuvoje Kalėdas šventė pagal savo papročius, o į miesteliuose rengiamas Kalėdų šventes pakviesdavo valsčių viršaičius, parapijų klebonus, mokytojus, kurių deka Kalėdų eglutės tradicija pirmiausiai paplito dvaruose, mokyklose bei bažnyčiose. Pamažu įsivyravo ir tradicija Kalėdų eglutę puošti kiekvienuose namuose. Dažniausiai jos būdavo puošiamos saldainiais, sausainėliais, obuoliais, šiaudiniais žaisliukais ar popieriaus karpiniais, mat stikliniai žaisliukai būdavo brangi retenybė.
Kalėdos yra viena mylimiausių vaikų švenčių dėl dovanų. Kalėdų Senelio ryšys su Kalėdomis siekia seniausius laikus, be to, manoma, jog jis padeda vaikams patikėti stebuklu. Lietuvoje vaikai dovanas turi „užsidirbti“: padeklamuoti Kalėdų Seneliui eilėraštį, padainuoti, pašokti, pagroti kokiu muzikos instrumentu.
