Jau ne vienas žmogus manęs klausė, kaip vertinu antradienio (rugpjūčio 10 d.) mitingą prie Seimo. Ir klausimas iš tiesų svarbus. Kadangi šnekamasis mitingas, mano supratimu, yra ir ryškiausias, ir svarbiausias šių metų (ir ne tik) Lietuvos politinis įvykis.
Kodėl?
Susirinko keliolika tūkstančių žmonių. Ir susirinko ne ilsėtis, ne pramogauti, o protestuoti. Prieš kovidinę isteriją. Prieš landsberginę vyriausybę bei jos fašistinę politiką. Apskritai, prieš liaudies sąskaita lobstantį, sukosmopolitėjusį bei išnaglėjusį „globaliosios“ Lietuvos „elitą“… Palyginkime tai su bendru, metus iš metų besitęsiančiu tylos, susitaikymo ir miesčioniškos ramybės fonu. Ir pamatysime tikrą masių pakilimą. Ir tai labai gerai.
Šia prasme, mitingo negaliu nevertinti teigiamai ir jo nepalaikyti. Užtat nesigailiu pats jame dalyvavęs. O kai dėl vakaro / nakties įvykių, tai jų nesmerksiu. Iš tiesų: liaudies kantrybė išseko. Argi ponai seimūnai negalėjo išeiti ir patys pasikalbėti su mitinguotojais? Aišku, galėjo. Bet to nepadarė. Vietoje to, „užingridininkai“ ir jų pakeleiviai griebėsi represinių priemonių. Ir taip tik dar labiau save diskreditavo.
Tiesa, minioje veikė provokatoriai. Ir jų veiksmai suteikė pretekstą tiek policijos panaudotai prievartai, tiek masinėse (dez) informacijos priemonėse prasidėjusiam mitingo juodinimui. Šiuo pretekstu – kad uždraustų rugsėjo mėn. planuojamą mitingo tęsinį – naudojasi ir Vilniaus meras R. Šimašius. Visgi manau, kad jis bet kuriuo atveju įvyks. Nes žmonių kantrybė išseko, o sisteminė žiniasklaida vis labiau praranda autoritetą.
Ir Vyriausybės, ir Prezidentūros insinuacijos dėl tariamo „Kremliaus piršto“ Vilniaus bei Rūdininkų neramumuose, šią tendenciją tik sustiprins. Akivaizdu, kad tęsiasi tai, kas įsibėgėjo „Šeimų marše“. Kaip ir tai, kad einama toliau: tada dar tikėtasi valdžios malonės, negailėta reveransų G. Nausėdai. O dabar – trumpai ir aiškiai: „Seimą lauk!“ Politiniu požiūriu, tai yra kokybinis šuolis.
Ar to pakanka?
Vyriausybei nuversti, galbūt. Bet ir tai negarantuota: štai, A. Kubiliaus vyriausybė po 2009 m. sausio 16 d. įvykių visgi atsilaikė. Nors mitingas irgi buvo didelis, o liaudis – kovinga. Tačiau viskas išsibarstė. Vieni išsibėgiojo po užsienius. Antri prasigėrė. Treti – prisitaikė ir, lyg pelės po šluota, nutilo… Ir tai sekė kone dešimtmetis letargo miego…
Tik tada dar buvo kur trauktis. O dabar, pagal K. Švabo programą globaliai diegiant XXI amžiaus „skaitmeninį konclagerį“, tokios prabangos nebėra. Teks kovoti. Ir liaudis kovoja. Veiksmas vyksta. Bet stichiškas – nesąmoningas, neorganizuotas. Judėjimo lyderiai koncentruojasi ties blogio pasekmėmis ir atskiromis problemomis. Priežastys, tuo tarpu, kaip ir visuma, lieka nepaliestos, nesuprastos.
Dešinieji (nacionalistai, trampistai ir pan.) svaičioja apie kažkokius „komunistus“, „bolševikus“, kur jų nėra nei kvapo. „Kairieji“, o tiksliau – kairiuosius parodijuojantys, ES ir sorošinių fondų šeriami veikėjai (ala Bielskis, „Demos“, „Gyvenimas per brangus“ ir kt. vakarietiški „leftistai“) – tuo tarpu objektyviai palaiko globalinį elitą, jo interesus bei siekius. Lieka teorinis, idėjinis, intelektualinis vakuumas, natūraliai užsipildantis purvina, parapijiško provincialumo ir bukinančio buitiškumo persisunkusia pelke…
Ir vis dėlto, tiktai kūrybiškai taikomas kairysis, marksistinis matymas gali išaiškinti procesų priežastis bei visumą.
a) globaliai – visa tai yra kapitalizmo, kaip pasaulinės sistemos, krizės, jo mutacijos į postkapitalizmą (o Vakarų – į postVakarus), į „skaitmeninį konclagerį“ (kuriame, – kaip pažymi Andrejus Fursovas, – bus susvetiminamas / atimamas nebe tiktai darbo produktas ir laikas, bet patsai žmogaus žmogiškumas, jo sąmonė, jo esybė) ir atitinkamo, globalinio elito kuruojamo pereinamojo projekto, pasekmės.
b) lokaliai – tai Lietuvoje, kaip ir visoje buvusioje TSRS, susiformavusio ir paskutinius 30 metų gyvuojančio kriminalinio kapitalizmo, veikimo rezultatai (skurdas, socialinė praraja tarp „viršaus“ ir „apačios“, kriminalinė „elito“ prigimtis ir t. t.); geopolitiniu aspektu – tai yra Lietuvos pasirinkto kelio „į Vakarus“ (į ES ir NATO), rusofobinio kelio („rusai puola“) rezultatas.
Štai yra esmė. Štai yra priežastys. Štai yra visuma. Visa kita – pasekmės, detalės. Ir apie tai turi suprasti liaudis. Priešingu atveju – toli nenueisime. Nes be teorijos – praktika akla (kaip be praktikos, teorija tuščia). Šiuo supratimu turi remtis bet kokia antisisteminė visuomeninė-politinė veikla. Todėl apie tai ir reikia kalbėti. Tai reikia eiti ir aiškinti. Darbuose, namuose, gatvėse, internete, pagaliau, sekančiuose mitinguose. Atvirai ir aiškiai. Nebijant, jei ką, sukritikuoti kai kuriuos pakeleivingus judėjimus bei asmenis. Nes liaudžiai nereikalingas akių dūmimas – reikalingas objektyvumas, reikalinga tiesa!
