Buvo šalis…

Prieš 30 metų iš geografinių žemėlapių dingo pirmoji pasaulyje socialistinė valstybė – TSRS (Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga)

***

Didžiausia pasaulyje šalis iš tikrųjų buvo likviduota beveik vienbalsiai pritarus jos pačios žmonėms. Tvirtą ir dar neseną penkiolikos kambarių namą, kuriame viešpatavo ramybė ir harmonija, iš skirtingų galų padegė patys nuomininkai. Kodėl taip atsitiko?

Ydinga planinė tarybinė ekonomika, visiškas prekių deficitas, grūdų importas iš Amerikos, giliausias mokslinis ir technologinis atsilikimas – tokį liberalų kauksmų sąrašą galima tęsti be galo. Būtent šių feikų pagalba yra visiškai apšmeižta ir iškreipta tikroji TSRS istorija.

Tačiau dabar vis didesnė dalis piliečių pagalvoja apie nemokamus butus, nemokamą mediciną ir mokslą bei daug daugiau nemokamų ar beveik nemokamų dalykų. Kartais net senesnės kartos pilietis žiūri į dangų, kur skraido NATO lėktuvai ir pamąsto apie kadaise čia skraidančius Tupolevo, Jakovlevo ir Mikojano lėktuvus, o gal net ir apie tai, kaip juos gaminant pats dalyvaudavo. O gal ir atominių ledlaužių, branduolinių reaktorių, orbitinių stočių, unikalių lėktuvų ir ekranoplanų gamyboje.

Bet tolesnė minčių eiga, kaip taisyklė, rėmėsi prisiminimais apie savo ir savo pražystamų susižavėjimu dviejų rūšių dešra, tualetinio popieriaus ritiniu, magnetofonu „Elektronika-302“, džinsais „Vereja“ – ir buvęs tarybinis žmogus nuliūsta. Jis prisimina, kaip laikė save siaubingai nuskriaustu, nes negalėjo išpūsti kramtomosios gumos burbulo ir šiuo burbulu uždaryti viso savo veidą, kaip koks amerikiečių veiksmo filmo herojus.

O „protingi „dėdės ir tetos“ saldžiais sirenų balsais jam dainavo: bičiuli, nemokamų butų nėra – tu ir tavo artimieji už juos sumokėjot savo vergų darbu. Nemokamų vaistų ir mokslo nėra, už juos irgi sumokėjjt savo menku atlyginimu. Tualetinio popieriaus, kramtomosios gumos ir džinsų, kurios turi visa progresyvi žmonija, tu, mano drauge, niekada neturėsi, kol egzistuos šį baisį Tarybų Sąjunga su savo planine akmens amžiaus ekonomika. Geriau atsiversk „Playboy“ žurnalą arba klausykis „Amerikos balso“ ir sužinosi, kaip gyvena laisvas pasaulis už prakeiktos geležinės uždangos.

Kaip žinia, bet kuriam žmogui normaliam gyvenimui reikia bent trijų kertinių pamatų, ant kurių jis statys savo ir savo šeimos gyvenimą. Tai darbas, būstas ir medicina. Atimkite bet kurį iš jų, ir žmogaus gyvenimas akimirksniu išsibalansuos, jam gręs viso pastato griūtis. TSRS kiekvienam žmogui 1977 metų Konstitucija garantavo šios pamatus: darbą, nemokamą mediciną ir teisė į būstą. Bet jei medicina ir darbas niekada nebuvo problema tarybiniams piliečiams, tai būsto jie turėjo laukti kartais labai ilgai. Tačiau, kaip sakoma, gauti nemokamą butą geriau vėliau nei niekada.

Kas yra „niekada“, buvę TSRS piliečiai sužinojo prasidėjus kapitalizmui. Dabar ir butas, ir darbas – jų pačių ir tik jų asmeninis rūpestis. Būtų malonu dabar pažvelgti į visus tuos dešimtis tūkstančių kovotojų „prieš totalitarizmą“, kurie garsiai ir piktai rėkė ir keikė Tarybų valdžią įvairiuose perestroikos mitinguose. To nesuvokdami, jie iš tikrųjų reikalavo iš savo vaikų gyvenimo pašalinti bent du kertinius akmenis, ant kurių jie turėjo kurti savo gyvenimą – teisę į būstą ir į darbą.

SP Infocentras