Tarybinis socializmas kaip mitologinė Atlantida nugarmėjo į istorijos dugną. Bet paviršiuje išliko gausybė šios galingos civilizacijos „nuolaužų“ – materialinių ir dvasinių. Svarbiausia, – išliko ir gyvena žmonės, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie tarybinės santvarkos kūrimo ir funkcionavimo, gimė ir užaugo jos aplinkoje ir įtakoje.
Socializmo ..įgimti apgamai“ išliks turbūt ilgą laiką. Jie įtakos mūsų politikų sprendinius ir žmonių elgesį, nori jie to ar nenori. Žlugus Romos imperijai, Europa ir Pasaulis iki šiol jaučia jos egzistavimo invaziją, naudojasi jos pasiekimais, helenistinės kultūros turtais.
Pamėginkime pamąstyti, dėl kokių priežasčių žlugo tarybinė civilizacija ir kokį poveikį realiai egzistavęs socializmas padarė kapitalistinio pasaulio raidai?
Viena populiariausių versijų, aiškinančių tarybinio socializmo žlugimą, – planinės ekonomikos neefektyvumas, visuomeninės nuosavybės anti-ūkiška prigimtis. Tačiau ekonominė statistika rodo kitką. Nuo 1920 iki 1970 metų tarybinė ekonomika augo labai sparčiais tempais (išskyrus karo metus). Bendro vidaus produkto (BVP) prieaugis Tarybų Sąjungoje sudarydavo 5,1 proc. per metus (JAV – 3,6 proc). Tik 1970 metais prasidėjo socialistinės ekonomikos krizė. Būtent tada smarkiai krito naftos ir žemės ūkio produktų kainos pasaulinėje rinkoje. Dėl šios priežasties tarybinės ekonomikos nuostoliai siekė 30-50 proc.
1985-1989 metais vėl prasidėjo šioks toks pagyvėjimas, susijęs su „perestrojkos“ ekonominėmis reformomis. Tiktai po to, kai buvo galutinai sužlugdyti socialistiniai ekonomikos reguliavimo principai, kai prasidėjo totalinė privatizacija, galutinai žlugo ir pati ekonomika, gamybinis ir agrarinis, mokslinis ir kultūrinis TSRS bei nepriklausomybę atkūrusių buvusių sąjunginių respublikų potencialas.
Nepaisant patirtų kolektyvizacijos ir industrializacijos sunkumų, Tarybų Lietuva 9-ojo dešimtmečio viduryje pagal mėsos ir pieno gamybą vienam žmogui užėmė pirmaujančias pozicijas Europoje. Tuo pačiu laiku pramonės produkcijos gamyba keliasdešimt kartų viršijo prieškario lygį. Savo gamybos prekes Lietuvą eksportavo į daugiau nei 90 užsienio valstybių, tarp jų į Japoniją, Angliją, Šveicariją ir kitas.
Buvo sukurta galinga nacionalinės kultūros ir mokslo materialinė-techninė bazė. Buvo atidaromos vis naujos mokslo ir mokymo įstaigos, poliklinikos, teatrai, bibliotekos. Strateginės prekės – duona ir vaistai, – taip pat komunalinės paslaugos buvo pigiausios pasaulyje.
Respublikoje buvo pradėtos ir kai kurios ūkio reformos, orientuotos į naujus darbo ir gamybos organizavimo principus. Tuometinis LKP CK ideologas Lionginas Šepetys su pasididžiavimu rašė, kad 1983 metais 65 proc. pramonės darbininkų ir daugiau kaip 50 proc. Lietuvos TSR statybininkų dirba brigadinės ūkiskaitos metodu, 66 proc. brigadų darbas buvo apmokamas pagal galutinį rezultatą (žr.: Šepetys L. Idėjinio auklėjamojo darbo efektyvumo didinimas (rusų kalba). – M., 1984 m. P.6).
Lietuva pirmavo tarp kitų Sąjungos respublikų pagal lengvųjų automobilių ir sodo sklypų skaičių vienam gyventojui. Tarybų valdžios metais išaugo ir visiškai nauji industrijos centrai: Naujoji Akmenė, Elektrėnai, Sniečkus ir kt.
Visa tai buvo pasiekta remiantis baziniais socialistinio ūkininkavimo principais: visuomenine nuosavybe ir planavimo mechanizmu.
Kaip žinia, realus tarybinis socializmas buvo kuriamas remiantis stalinizmo metodologija ir praktika. Kolektyvizacija ir industrializacija buvo vykdomos neretai antihumaniškais būdais. Tačiau pirminis kapitalo kaupimas pareikalavo ne mažiau, o žymiai daugiau žmonių kraujo ir prakaito. Kas suskaičiuos, kiek aukų pareikalaus ir jau pareikalavo „prichvatizacija“‘ mūsų mažoj Lietuvoj?
Kitas dalykas, kad stalinizmas iš esmės deformavo ir bazinius socializmo principus, ir visą socializmo santvarką. Susiformavo totalitarinis politinis režimas ir administracinė biurokratinė valdymo sistema. Į socializmo praktiką įsiskverbė nebūdingi jo prigimčiai reiškiniai. Realusis socializmas vis daugiau panešėjo į ..kareivinių komunizmą“, apie kurio atsiradimo galimybę įspėjo pats K. Marksas. O partinis biurokratinis elitas (apie tokią galimybę įspėjo L. Trockis savo knygoje „Išduota revoliucija“) tam tikru momentu, pasitaikius patogiai progai, išdavė socializmą ir išmainė valdžią į nuosavybę ir pinigus.
Sąjunginėse respublikose, tarp jų ir Lietuvoje, prie socializmo žlugimo prisidėjo ir nacionalinis klausimas, stalinizmo epochos pagimdyta tautinė priespauda ir diskriminacija, 1940 metų istorinių įvykių aplinkybių politinė interpretacija. Be viso to, Lietuva dar turėjo gilias valstybingumo tradicijas, kurias naujai besikuriančio tautinio kapitalizmo ideologai sugebėjo supriešinti su socialistine idėja, sutapatinti socializmą ir stalinizmą.
Taigi dėl ekonominio socialistinės santvarkos neefektyvumo kaip pagrindinės jos žlugimo priežasties kyla rimtų abejonių. Kažin ar išvis socialiai efektyvios ekonomikos sala gali nepaskęsti išnauduotojiškos militarizuotos ir vartotojiškos pasaulio ekonomikos jūroje? Kiek lėšų ir pastangų tarybinė visuomenė turėjo skirti gynybos bei įvairiems užsienio reikalams!
Kitas paplitęs mitas – požiūris į socializmą kaip į nereformuojamą sistemą. Atseit, tai buvo iš esmės sustabarėjusi, sustingusi santvarka. Bet koks bandymas ją reformuoti visada pasibaigdavo reakcija. Čia yra dalis tiesos. Ir Lenino ..NEP’as“, ir Chruščiovo „atšilimas“ iš tikrųjų pasibaigė sugrįžimu į įprastą administravimo sistemą. Bet nevalia pamiršti, jog pakankamai sėkmingos socializmo reformavimo patirties buvo sukaupta Jugoslavijoje (1950-1970 metais), Vengrijoje (nuo 1970 metų), kiek vėliau – Kinijoje. Pastarasis atvejis išvis unikalus. Per paskutiniuosius 10 metų Kinijos bendrasis vidaus produktas kasmet padidėja 7-10 proc. Į šalį plaukia milžiniškos užsienio kapitalo investicijos. Kinija demonstruoja dinamiškiausius ekonomikos rodiklius pasaulyje.
Įdomiausias dalykas, kad šios šalies Konstitucijoje įrašyta: „Kinijos Liaudies Respublika yra socialistinė liaudies demokratinės diktatūros valstybė, kuriai vadovauja darbininkų klasė ir kuri remiasi darbininkų ir valstiečių sąjunga“. Kinijos komunistų partija (įkurta 1921 metais) yra valdančioji šalies politinė jėga. Be KKP šalyje veikia dar 8 demokratinės partijos. Beje, tai ne opozicinės partijos, o organizacijos, kurios dalyvauja bendrame socializmo reformavimo procese.
Antra vertus, 1997 metų Kinija panaši j 1987-ųjų TSRS (ateityje ir čia gali iškilti panašūs pavojai!). Jeigu reformos nepasisekė 2 kartus, tai dar nereiškia, kad jos būtinai turėjo nepasisekti ir trečią kartą. Tik svarbu buvo pasimokyti iš praeities klaidų ir pasirinkti teisingą kelią. Deja, buvo pasirinktas ne socialistinio atsinaujinimo kelias, o kapitalistinės restauracijos vieškelis. Dėl kokių priežasčių? Čia jau kitas klausimas.
Jau minėjau, kad 9-ojo dešimtmečio pradžioje socializmą ištiko ekonomikos krizė. Dar gilesnę krizę išgyveno JAV „didžiosios depresijos“ laikais. Šios šalies BVP nuo 1929 iki 1933 metų sumažėjo net 32 proc. Bet kapitalizmas nežlugo. F.D.Ruzveltas gydė kapitalizmą socialistiniais vaistais. O M.Gorbačiovas, užuot gydydamas socializmą kapitalistiniais vaistais, paprasčiausiai numarino socializmo organizmą ir pamėgino iš negyvėlio laboratoriniu būdu sukurti kapitalistinį Frankenšteiną. Pastarasis, deja, suvirškino ir savąjį kūrėją. Neteisinga diagnozė nulėmė neteisingą gydymą ir iš esmės teisingus vaistus pavertė mirtinais nuodais.
Tad realaus socializmo žlugimas – tai ne ekonominio neefektyvumo ir ne socialinio nereformuotumo rezultatas, o visų pirma vadovaujančiojo elito ir užsienio kapitalo struktūrų juodasis darbas. Aukštesnio lygmens civilizacijos visada sugriaunamos barbarų. Bet apie tai turėtų būti atskira kalba.
Dabar gi norėčiau pasakyti kitką. Šiandien nemažas būrys socializmo teoretikų, reaguodamas į realiojo socializmo žlugimą, taip radikaliai revizuoja savo pažiūras, kad atsisako net kertinių socialistinės visuomenės bruožų: visuomeninės nuosavybės ir planinio ūkio. Manding, jie vėl puola iš vieno kraštutinumo į kitą. Žinoma, dabar šis klausimas turi daugiau teorinę, o ne praktinę reikšmę. Bet, kaip sakoma, geriau būkim vargšai, bet teisingi. Reikalas greičiausiai tas, kad abu minėtieji baziniai socializmo bruožai funkcionavo ne demokratinėje, o ilgoką laikotarpį totalitarinėje politinėje terpėje. Ši aplinkybė lėmė ir jų (bruožų) deformaciją.
Be abejo, šiandien visiškai aišku, kad visuomeninė nuosavybė – tai nebūtinai tik valstybinė, ji gali egzistuoti įvairiomis formomis. Dar K.Marksas rašė apie visuomeninę-individualizuotą nuosavybę kaip apie pokapitalistinio ekonomikos vystymosi stadiją. Taip pat aišku, kad joks planinis ūkis neįmanomas be jo derinimo su kai kuriais rinkos mechanizmais, be decentralizacijos, be ūkinės savivaldos struktūrų.
Demokratinis socializmas reikalauja plačios darbo žmonių socialinės saviveiklos, laisvos „dirbančiųjų asociacijos“ savivaldos, politinės valdžios, kuri gintų ne kapitalo, o darbo interesus; brandžios politinės kultūros. O svarbiausia – atitinkamos technologinės bazės.
Prancūzijos komunistų partijos Centro komiteto narys prof. Polis Bokaras teigia, kad būtent dabartinė informacinė-kompiuterinė revoliucija ir sukuria tokį technologinį pagrindą, kuris paneigia pagrindinį kapitalistinės sistemos pamatą: rinkos pelną ir atstovaujamąją demokratiją.
Gaminant informaciją neveikia įprastinis rinkos mainų mechanizmas: tu man vieną daiktą, aš tau už jį – kitą. Atiduodamas ar parduodamas kitam informaciją, aš pats jos neprarandu, nes žinau ją. Kuo daugiau žmonių gamina informacinį produktą, tuo daugiau žmonių šią informaciją žino ir tuo ji darosi pigesnė. O informacijos paklausa informacinėje visuomenėje nuolat didėja. Vadinasi, didžiulės paklausos prekė parduodama vis pigiau. Tatai jau prieštarauja rinkos pelno dėsniams.
Antra vertus, kompiuterinės informacijos technologijos neišvengiamai demokratizuoja politinio biurokratinio elito veiklą. Klostosi realios galimybės atstovaujamąją demokratiją paversti tiesiogine. Kiekvienas žmogus gali tiesiogiai dalyvauti priimant svarbius politinius sprendimus, įsijungdamas į visuotinį kompiuterinį tinklą. Atsiveria galimybė užkirsti kelią politiniams ..demokratiniams“ žaidimams. Realiu demokratiniu pagrindu gali pradėti veikti ir politinės partijos, ekologijos, profsąjungų, sporto ir kitokios žmonių savivaldos organizacijos.
Žinoma, šios prancūzų mokslininko išvados yra diskusinės, nes ir informacinis intelektualus darbas gali būti išnaudojamas kapitalo, pakeitusio savo substancinį pavidalą (iš materialinio į dvasinį). Dar daugiau -nauja pasaulio tvarka, naujo tipo globalinė diktatūra su JAV priešakyje kuriama šiandien būtent informacijos priemonėmis. Be abejo, šiam tikslui naudojami ir finansiniai ekonominiai svertai, o neretai ir tradicinė karinė jėga. Bet iš esmės dabar iš tikrųjų „informacija valdo pasaulį“‘. Kai kurie teoretikai kalba net apie visiškai naują reiškinį – „informacinės mafijos“ formavimąsi tiek pasaulio, tiek ir atskirų šalių mastu. Panašūs reiškiniai pastebimi ir mūsuose.
Šiaip ar taip, esminiai technologinės bazės pokyčiai verčia naujai permąstyti ir socializmo teoriją. Be galo svarbu, kad šių dienų socializmo teoretikai turi įspūdingą tarybinės santvarkos patirtį. Jie gali visapusiškai nagrinėti šio istorinio palikimo teigiamus ir neigiamus aspektus.
Šia prasme Tarybinė Atlantida nepradingo visiems laikams. Vienų keikiama, kitų šlovinama, ji dar ne kartą iškils į istorijos vandenyno paviršių, kad atskleistų ir paprastam žmogui, ir rafinuotam intelektualui savo socialinę paslaptį bei pasitarnautų žmonijos ateičiai.
(Skelbiamas sutrumpintas straipsnio variantas)
(Gairės, 1997 m. lapkritis. nr. 11)
