Materialinės gamybos būdas
Materialinės gamybos būdas – tai, kalbant marksistinėmis kategorijomis, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių dialektika.
K. Marksas „Kapitale“ parodė gamybinių jėgų vystymosi istoriją nuo paprasčiausių darbo įrankių iki sudėtingų mechanizmų sistemų, kurios veikiamos garo energijos dėka, nuo rankinio amatininkų darbo iki stambios mechanizuotos – mašininės pramonės. Pastaroji ir sudarė ekonominę bazę atsirasti bei įsitvirtinti kapitalistinei visuomeninei formacijai su visais jos prieštaravimais. K. Marksas išprognozavo ir automatizuotą bei sumokslintą ateities gamybą.
Palyginti su K. Markso ir F. Engelso laikais šiandien materialinė gamyba iš esmės pasikeitė. Ypač fundamentaliai ją pakeitė mokslinė-techninė revoliucija. Dabartinės poindustrinės visuomenės materialinę-techninę bazę galima įvardyti kaip informacinę-intelektualinę. Šiandien galima konstatuoti, kad poindustrinės technologijos aktualizuoja K.Markso prognozes apie kūrybinį darbą kaip vidinį žmogaus poreikį, apie visapusiško asmenybės vystymosi būtinybę, apie dvasinių ir intelektinių interesų prioritetą ateities visuomenėje.
Kita vertus, šią tendenciją stabdantys 2 esminiai kapitalistinio naujų technologijų panaudojimo būdo bruožai, kuriuos teoriškai suformulavo marksizmas, nors ir tapo rafinuotesni, bet išliko: 1) kapitalistinė santvarka paremta darbo žmonių išnaudojimu ir tai sudaro pagrindinę kliūtį humaniškam tarpusavio bendravimui bei visapusiškam asmenybės vystymuisi; 2) gamyba bei varttojimas vyksta prekine-pinigine forma ir tai pasireiškia dvasiniame gyvenime, žmonių santykiuose, kai pats žmogus tampa preke, pagilina žmonių susvetimėjimą.
Šia prasme XXI amžiaus kapitalizmas mažai kuo skiriasi nuo XIX amžiaus kapitalizmo. Kaip buvo, taip ir liko darbo išnaudojimas bei elitinių-parazitinių valdančiosios klasės privilegijų užtikrinimas, žūtbūtinis naujų pelnų siekimas kitų žmonių, šalių ir tautų sąskaita, kas dažnai lydima karais ir konfliktais, tas pats išliko ir moralinis veidmainiškumas bei ideologinis-psichologinis manipuliavimas žmonėmis.
Taigi, gamybiniai santykiai šiandien, palyginus su K. Markso ir Engelso laikais, mažai tepasikeitė, nors materialinės gamybos turinys ir struktūra ženkliai išsiplėtė ir transformavosi. Šiandien materialinė gamyba – tai ne tik staklės bei įvairūs mechanizmai. Tai ir kompiuteris, ir įvairūs išmanieji prietaisai, ir internetas. Kai IT specialistas sukuria kokią naują kompiuterinę programą su savo kodais, tai ne mažiau veikia gamybinę žmonių veiklą, jų interesus, visuomeninę psichologiją ir ideologiją nei „grynai“ materialinė gamyba kokiam nors fabrike.
Moksliškai įrodyta, kad dabartinių gamybinių jėgų dėka jau šiandien galima užtikrinti padorias gyvenimo sąlygas visiems mūsų planetos gyventojams. Bet vietoje to stebimas planetarinio masto skurdo ir bado zonų plėtojimas, didėja neraštingumas ir vaikų mirtingumas besivystančiuose kraštuose, nuolat atsiranda bei plečiasi senų ir naujų ligų epidemijos. Bet tuo pačiu milijardai ir trilijonai skiriami ginklavimuisi ir įvairiausių oligarchų bei „žvaigždžių“ prabangai.
Tolimesnės perspektyvos gali būti dar liūdnesnės. Automatizacija, robototechnika ir išmaniosios technologijos mūsų amžiaus pabaigoje gali padidinti bedarbių skaičių iki 75%. Pusė kai kurių šalių gyventojų bus pensininkais. „Kreditinė – bankinė“ žmonių vergovė įgauna vis didesnius mastus. Finasinio kapitalo dominavimą keičia informacinis kapitalas. Vis gilesnės tampa ir ciklinės kapitalistinės ekonomikos krizės. Pati ekonomika deformuojama. Kiekvienam darbuotojui, kuris gamina materialines gėrybes šiandien tenka dešimtys įvairiausių tarpininkų, vadybininkų, rinkodarininkų, distribiutorių, reklamos ir brendingo specialistų bei visas tuzinas kitokių „dykaduonių“. O parazitinis iš esmės kapitalistinės valstybės elitas dar įdarbina į „šiltas vietas“ visą armiją savo giminaičių ar pažįstamų budėtojais, teisininkais, konsultantais, padėjėjais, patarėjais, sekretoriais, vienu žodžiu, išnaudojamų žmonių sąskaita aprūpina „garantuotomis pajamomis“ visą aptarnaujantį personalą, įskaitant meilužes ir meilužius.
Gamybiniai santykiai globalinio kapitalizmo sąlygomis stabdo arba lėtina tolimesnį gamybinių jėgų išsivystymą. Šiandieninėje gamyboje reikšmingas vaidmuo atitenka mokslui, kuris tampa tiesiogine gamybine jėga. Bet globalinis kapitalizmas gamybą perkelia į trečiojo pasaulio šalis, kur pigi darbo jėga neskatina tinkamai vystyti brangiai kainuojančias naujas technologijas. Ten vietoje automatizuotų ir robotizuotų gamyklų dažnai dominuoja primityvaus rankinio darbo gamyba. Tokiomis sąlygomis technikos ir technologijų vystymasis įgauna keistoką pobūdį. Jau seniai nedaromi išties revoliuciniai atradimai, kurie iš esmės keistų žmogaus gyvenimą. Vyksta smulkmeniškas tobulinimas jau esamų technologijų ar prietaisų. Kuriamos vis naujos kompiuterinės bei buitinės technikos opcijos, kurios išreklamuojamos kaip tikras „proveržis“ ir „naujas žodis“ dirbtinio intelekto srityje ir tuo pačiu dar daugiau patuštinamos vartotojų kišenės. Vyksta begalinis savotiškas technologinis „dviračio išradinėjimas“. Vien dantų valymo šepetuko „patobulinimai“ skaičiuojami šimtais.
Revoliuciniai atradimai ir išradimai nenaudingi kapitalistiniam elitui, nes jis suvokia jų pavojų, susijusį su pelno normos mažėjimu bei galimais socialiniais iššūkiais savo privilegijuotai padėčiai. Transnacionalinės monopolijos vietoje to, geriau linkusios suteikti žmonėms smulkius buitinius patobulinimus ir virtualinį gyvenimą interneto platybėse.
Deja, privati nuosavybė deformuoja ir interneto potencialą. Visuotinas komercializavimas transformuoja jį iš žinių teikėjo į pramogų tiekėją. Informacija ir žinios pagal savo prigimtį negali turėti prekės pavidalą, bet esami gamybiniai santykiai daro jas preke ir privačios nuosavybės objektu. Iš čia kyla ir visokiausios kolizijos, sisijusios su „pramoniniu špionažu“, „piratavimu“, autorinių teisių pažeidimais.
Pasaulį vis labiau krečia globalinės problemos: ekologinės, demografinės, civilizacinės, socialinės, humanitarinės. Vienu žodžiu susidoroti su ateities iššūkiais kapitalistinė santvarka akivaizdžiai nepajėgi. Tik socializmas suvisuomenindamas dabartinius gamybinius resursus ir užtikrindamas jų planingą ir centralizuotą paskirstymą bei valdymą gali užtikrinti žmonijos perspektyvą. Būtent internetas ir kompiuterinės technologijos iš esmės ir sukuria realią materialinę-techninę bazę socialistiniam ekonomikos planavimui ir valdymui.
Šioje vietoje svarbu nekartoti kai kuriuos utopinius momentus, kurie buvo būdingi ankstyvajam tarybiniam socializmui. Reikalas tas, kad gamybinių jėgų suvisuomeninimas netolygus jų suvalstybinimui (nacionalizavimui). Nuosavybės suvalstybinimas – tai tik pirmas žingsnis į jos tikrą suvisuomeninimą. Deja, ties šiuo žingsniu, tarybinis socializmas ir buvo įstrigęs. K.Marksas netapatino nuosavybės suvisuomeninimo ir suvalstybinimo. “Nuosavybės suvalstybinimas – tai tik privačios nuosavybės principo loginė pabaiga”, – rašė jis.
Į vieną praktinį nuosavybės totalinio suvalstybinimo aspektą atkreipė dėmesį žinomas marksistas M. Popovas. Valstybinė nuosavybė yra visuomeninės nuosavybės forma tik tada, jei valstybė priklauso darbininkų klasei ir veikia darbininkų klasės interesų labui. Todėl kai tik valstybė nustoja veikusi dėlei darbininkų klasės interesų, valstybinė nuosavybė tampa tik dalies visuomenės nuosavybe, o dalies visuomenės nuosavybė ir yra privati nuosavybė. Tuo būdu, pradedant 1961-aisiais, TSRS pasirodė aukščiausiojo ešelono nomenklatūros privati nuosavybė.
Visuomeninė nuosavybė – tai dialektinis privačios nuosavybės paneigimas, ji turi būti bendra pagal savo objektą ir individualizuota pagal savo subjektą, tik tokiu atveju visuomeninė nuosavybė gali būti ekonomiškai efektyvi ir socialiai pateisinama. Kitaip ji tampa “niekieno” nuosavybe. Panašus visuomeninės nuosavybės individualizavimas gali įvykti darbo asociacijose per arendos, kooperacijos, akcijų santykius, liaudies įmones, valstybinius, kolektyvinius ir šeimyninius ūkius, komunas, įvairius municipalinius derinius, smulkų bei vidutinį verslą, projektinę veiklą bei kitas gamybinių santykių formas. Pats socialistinis gyvenimas, gamybinių jėgų ir visuomeninių gamybinių santykių, kaip realaus socializmo pagrindo, vystymasis tokias formas gali pagimdyti ir ištestuoti.
Vienu žodžiu, alternatyvos kapitalistinei santvarkai būtinumas – šiandien tampa aiškia ir suprantama idėja didžiumai mūsų globalaus pasaulio gyventuojų. Deja, kaip žinoma, iš materialistinio, t.y., mokslinio istorijos suvokimo, pasaulį valdo ne idėjos, o interesai, pirmiausia socialiniai – grupiniai, klasiniai interesai, kurie slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Socialinės idėjos, tame tarpe ir utopinės, tampa “materialine jėga” tik tada, kai visuomeninio – materialinio gyvenimo sąlygos ir socialinio neteisingumo faktas tampa nepakenčiami arba nepriimtini daugumai. Patekusios į tokią socialinę laiko ir erdvės „mėsmalę“ idėjos ir užvaldo mases.
