2018 metų ruduo itin reikšmingas Lietuvos kairiųjų, marksistinių, socialistinių ir komunistinių pažiūrų žmonėms. Jie žymi istorines savo krašto datas. Sukanka 100 metų Lietuvos Komunistų partijai (įkurta 2018 m. spalio 3 d.) ir 100 metu V. Mickevičiaus – Kapsuko vyriausybės dekretu (2018 m. gruodžio 8 d.) įsteigtai Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai. Pastaroji beveik 2 metus egzistavo lygiagrečiai su Lietuvos Tarybos paskelbta buržuazine Lietuvos Respublika.
***
Didžiosios Rusijos revoliucijos eiga ir turinis
1917 m. kovo pr. (vasario vid.) Rusijos sostinėje Sankt – Peterburge, kuris karui prasidėjus buvo pavadintas Petrogradu, dėl duonos trūkumo, nesėkmių fronte, nepasitenkinimo carizmo valdymu prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Darbininkų malšinti pasiųsti Petrogrado įgulos kariai nepakluso įsakymui, suėmė savo karininkus ir prisijungė prie demonstrantų. Kovo 12 d. streikuojančių darbininkų atstovai, daugiausia socialdemokratai, išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, kurią parėmė ir Petrogrado įgulos kareiviai, pasiuntę savo atstovus. Kovo 13d. Petrogradas jau buvo kontroliuojamas tarybos.
Šie įvykiai paskatino Rusijos buržuazinę Dūmą sudaryti visuotinį valdymo organą. Nors kovo ll d. Nikolajus II buvo paskelbęs, jog nutraukia Dūmos posėdžius, kitą dieną susirinkęs Rusijos parlamentas įkūrė laikiną komitetą, turėjusį įvesti tvarką ir rimtį šalyje. Šiam komitetui vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Į komiteto sudėtį įėjo nemažai socialdemokratų atstovų, tarp jų ir Aleksandras Kerenskis, būsimas ministras pirmininkas. Po kelių dienų, kovo 14 d. komitetas buvo paskelbtas Laikinąją Rusijos vyriausybe. Ji pasiuntė delegatus pas carą su reikalavimu atsistatydinti. Kovo 15 d. (pagal tuometinį Rusijos kalendorių kovo 2 d.) caras Nikolajus II atsisakė sosto savo brolio Michailo naudai, bet pastarasis nepriėmė karūnos. Taip Rusija tapo respublika
.
Laikinoji vyriausybė, vadovaujama kunigaikščio G. Lvovo, gynė Rusijos aristokratijos bei viduriniojo sluoksnio interesus, o Petrogrado taryba – darbininkų, valstiečių, kareivių ir visų žemesnių socialinių grupių interesus. Tarp šių dviejų valdžios organų įsivyravo pusiausvyra. Taryba pripažino Laikinąją vyriausybę, pirmosiomis savaitėmis rėmė jos politiką, pritarė, kad toliau būtų tęsiamas karas, laikomasi sąjunginių įsipareigojimų Prancūzijai bei Anglijai. Savo ruožtu, Laikinoji vyriausybė nežinojo, kokių priemonių imtis, kad galėtų panaikinti susidariusią dvivaldystę ir įsitvirtintų viena valdžioje.
Kunigaikščiui G. Lvovui stabilizuoti padėties
šalyje nepavyko. Didžiuosiuose miestuose tęsėsi darbininkų streikai, demonstracijos. Atsiliepdama į sąjungininkų raginimą, Rusijos karinė vadovybė 1917 m. pavasarį surengė puolimą Galicijoje, kuris, dėl kariuomenės demoralizacijos, nepasisekė. Šalyje kilo nauji neramumai, o liepos mėn. Petrograde prasidėjo bolševikų organizuotas sukilimas, kurį pavyko nuslopinti. Po šio įvykio kunigaikštis G. Lvovas atsistatydino, o ministru pirmininku ir karo ministru tapo socialdemokratas A. Kerenskis. Jo kandidatūra nepatiko reakcingiems Rusijos sluoksniams. Kariuomenės vadas generolas Lavras Kornilovas iš fronto pasiuntė karinius dalinius, turėjusius nuversti Laikinąją vyriausybę ir A. Kerenskį. Rusijos ministras pirmininkas buvo gana populiarus, geras oratorius, tačiau jo vyriausybės įtaka buvo labai menka. Norėdamas atremti maištaujančią kariuomenę, A. Kerenskis į pagalbą pasikvietė bolševikus, išdalijo ginklus juos palaikantiems darbininkams. Rugsėjo mėn. generolo L. Kornilovo maištas buvo likviduotas, tačiau A. Kerenskis ir Laikinoji vyriausybė beveik nebekontroliavo šalies. Bolševikų partijos populiarumas nuolatos augo.
Po Vasario revoliucijos galutinai išryškėjo skirtumai tarp bolševikų ir menševikų. Jei menševikai manė, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializmą, bolševikai, priešingai, teigė, jog reikia nedelsiant įvykdyti proletariato revoliuciją. Prasidėjus revoliuciniams įvykiams bolševikų lyderis Vladimiras Leninas buvo emigracijoje, kur slapstėsi nuo caro vyriausybės persekiojimo. 1917 m. balandžio mėn. Leninas iš Šveicarijos per Suomiją atvyko į Rusiją.
Atvykęs į Petrogradą, Leninas paskelbė Balandžio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius. Šitoje programoje – tezėse Leninas nurodė, kad darbininkų ir kareivių taryboms nieko nelaukiant reikia perimti valdžią į savo rankas. Valstiečiai turi sukilti prieš savo ponus, konfiskuoti jų turtą ir pasidalyti žemes, o darbininkai – sudaryti fabrikų valdymo komitetus. Karas, kadangi jis yra grobikiškas ir imperialistinis, turi būti paverstas pilietiniu karu, t.y. visi iš darbininkų ir valstiečių kilę kareiviai privalo sukilti prieš aristokratiją bei buržujus. Tokiu būdu, kaip teigė Leninas, bus sukurtos prielaidos, socialistinei revoliucijai, kurios metu darbininkai perims valdžią.
1917 m. rudenį surengus naujus rinkimus į Petrogrado, Maskvos ir kitų miestų tarybas, beveik visur daugumą juose gavo bolševikai ir tapo svarbiausia politine jėga. Naktį iš lapkričio 6 d. į 7 d. bolševikų vadovaujami Petrogrado tarybos ginkluoti būriai užėmė svarbiausius Petrogrado objektus, apsupo ir užėmė Žiemos rūmus, kur posėdžiavo Laikinoji vyriausybė. Ryte visas miestas buvo sukilelių rankose. Tą pačią dieną prasidėjo visos Rusijos tarybų suvažiavimas. Menševikai ir eserai, protestuodami prieš perversmą, išėjo iš suvažiavimo, bet dauguma delegatų pritarė ir išrinko bolševikų vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą, kuriai vadovavo V/ Leninas.
Lietuva revoliucijoje
Lietuvos darbininkai ir valstiečiai aktyviai dalyvavo 1905-—1907 m. revoliucijoje. Tos kovos organizatoriai ir vadovai mūsų krašte buvo bolševikai iš Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos vietinių organizacijų ir revoliuciniai socialdemokratai iš nacionalinių socialdemokratinių organizacijų Lietuvoje. Vilniaus, Kaumo ir kitų miestų darbininkai masiškai dalyvavo 1905 m. sausio streikuose, protestuodami prieš Peterburgo darbininkų eisenos prie Žiemos rūmų sušaudymą. Lietuvos darbininkai vieningai dalyvavo spalio mėnesio visuotiniame politiniame streike, privertusiame carizmą padaryti nuolaidų liaudžiai. 1905 m. rudenį daugelyje Lietuvos valsčių masiškai kilo į kovą ir valstiečiai. Jie išvaikė caro valdžios paskirtus pareigūnus ir rinko į valsčiaus įstaigas savus, liaudies pasitikėjimą turinčius žmones. Agrarinis valstiečių judėjimas prieš dvarininkus siejosi su nacionalinio išsivadavimo judėjimu. Proletarinės partijos Rusijoje užuomazga buvo V. Lenino 1895 m. įkurta „Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti“. Telkdamas visos Rusijos revoliucines jėgas bendrai kovai su carizmu, V. Leninas 1895 m. rugsėjo 7 d. atvyko į Vilnių ir tarėsi su vietos marksistais dėl paramos neperiodiniam marksistinių straipsnių rinkiniui „Rabotnik“.
Bolševikų partijos Petrogrado organizacija 1917 m. birželio mėn. priėmė V. Kapsuką į bolševikų partiją. Vėliau, 1921 m. partinis stažas V. Kapsukui buvo pripažintas nuo 1903 m., t. y. nuo to laiko, kai jis ėmė dirbti kaip LSDP kairiosios srovės veikėjas. Partija pasiunčia jį dirbti į lietuvių bolševikų laikraščio „Tiesa“ redakciją.
Pirmieji V. Kapsuko straipsniai „Tiesoje“ buvo išspausdinti birželio 29 d. (liepos 12 d.) numeryje. Jis tampa vienu iš vadovaujančiųjų lietuvių bolševikų Petrogrado rajono organizacijos darbuotojų, važinėja į kitus miestus, kur padeda stiprinti lietuvių bolševikų organizacijas, skaito evakuotiems Lietuvos gyventojams paskaitas, aiškina darbo žmonių uždavinius kovoje dėl socialistinės revoliucijos, demaskuoja lietuvių buržuazinių nacionalistų reakcinę veiklą. Spalio revoliucijos dienomis V. Kapsukas buvo paskirtas Petrogrado vyriausiosios iždinės komisaru.
Revoliucija Lietuvoje
Lietuvos Komunistų partijos kūrimo procesas vyko idėjiškai vadovaujant RKP(b) Centro Komitetui, veikiant marksizmo-leninizmo ideologijai. Tiesioginį LKP organizavimo darbą atliko Lietuvos revoliuciniai marksistai (P. Eidukevičius, K. Kernovičius, S. Grybas, E. Tiekus, I. Gaška ir kt.) kartu su grįžusiais iš evakuacijos bolševikų partijos nariais (K. Požėla, A. Drabavičiūtė, J. Dumša ir kt.), vadovaujami RKP(b) lietuvių sekcijų Centro biuro, kurio priešakyje stovėjo V. Kapsukas ir Z. Angarietis.
Lietuvos Komunistų partijos kūrimo ir stiprinimo interesais V. Kapsukas 1918 m. rudenį buvo du kartus atvykęs į vokiečių okupuotą Vilnių. Rugsėjo 22—27 d. V. Kapsukas lankėsi Vilniuje kaip Tarybų Rusijos delegacijos nustatyti sienai tarp Rusijos ir Vokietijos konsultantas. Tuo metu jis susitiko su P. Eidukevičiumi ir kitais partijos darbuotojais ir davė jiems svarbių patarimų LKP I suvažiavimo išvakarėse. Antrą kartą V. Kapsukas buvo atvykęs į Vilnių lapkričio 7 d. taip pat tarybinės delegacijos sudėtyje, bet, Vokietijos vyriausybei derybas nutraukus, jis kartu su tarybine delegacija grįžo į Maskvą. Šį kartą jis spėjo Vilniaus geležinkelio stotyje per patikimą draugą Adolfą Kundrotą nepastebimai perduoti du lagaminus partinei organizacijai skirtos komunistinės literatūros.
Spalio revoliucijos idėjų veikiami, Lietuvos darbo žmonės 1918 m. pabaigoje pakilo į kovą su okupantais vokiečiais ir vietine buržuazija, už Tarybų valdžią. Lapkričio revoliucija Vokietijoje pakrikdė okupantų jėgas ir sudarė palankesnes sąlygas okupuotų kraštų darbo žmonėms kovoti dėl savo išsivadavimo.
Lapkričio 11 d. Kompjenė paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir paskyrė Augustiną Voldemarą jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo.
Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos Komunistų partijos (LKP) suvažiavimas. Komunistų partijos vadovaujami, Lietuvos darbininkai jau 1918 m.lapkričio mėn. pradėjo kurti Tarybas— pirmuosius darbo žmonių valdžios organus. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų. 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Taryba suformavo Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo panaikino Vokietijos okupacinę valdžią, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms. Šis manifestas skelbė: „Sukilusiųjų Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių vardu, Lietuvos raudonarmiečių vardu skelbiame karinės Vokietijos okupacijos, Lietuvos Tarybos ir visų kitų buržuazinių tautinių tarybų ir komitetų valdžią nuversta. Visa valdžia pereina į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas“ .
Manifestas paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą, išdėstė revoliucines Tarybų valdžios priemones ekonomikos, užsienių politikos srityje, ragino darbo žmones šalinti kai okupantų valdžios organus ir kovoti prieš gresiantį naują Anglijos, Prancūzijos ir JA V imperialistų okupacijos pavojų. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai. Tarybų Lietuvos valstybės nepriklausomybę pirmoji pripažino Tarybų Rusijos vyriausybė. Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko V. Lenino 1918 m. gruodžio 22 d. pasirašytu dekretu.
V. Kapsuko vadovaujama Tarybų Lietuvos vyriausybė 1919 m. parengė ir paskelbė daugelį dekretų, kurie nubrėžė kelius naujam respublikos ūkiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui kurti. Vadovaujantis tais dekrelais, buvo nacionalizuojamos stambios įmonės ir organizuojamas jų darbas visuomenės, o ne atskirų kapitalistų labui. Nacionalizuoti dvarai buvo perduoti tvarkyti žemės ūkio darbininkų komitetams. Tarybinė Lietuvos vyti a usybė kūrė“ respublikos ginkluotąsias pajėgas, stiprino tarybinius organus vietose. Didelį organizacinį darbą atliko 1919 m. pradžioje įvykusi Lietuvos Komunistų parliįos II konferencija, apskričių Tarybų ir revoliucinių komitetų atstovų pasitarimas, Lietuvos Tarybų suvažiavimus, antrasis jungtinis Lietuvos Komunistų partijos ir Baltarusijos Komunistų partijos suvažiavimas, du žemės ūkio darbininkų suvažiavimai ir kiti tarybinių darbuotojų pasitarimai. Visi šie renginiai padėjo daug plačiau paskleis darbo žmonėms Tarybų valdžios idėjas, naujosios socialislistinės santvarkos kūrimo patyrimą.
1919 m. pavasarį ir vasarą kontrrevoliucijos ir revoliucijos jėgų santykis Lietuvoje susiklostė pastarosios nenaudai. Nepaisant atkaklaus beveik pusę metų trukusio darbo žmonių, Raudonosios Armijos dalių priešinimosi, Tarybų valdžia Lietuvoje buvo užgniaužta. Traukdamasis iš Vilniaus, V. Kapsukas kurį laiką buvo apsistojęs Ukmergėje, kur pasakė kalbą masiniame darbo žmoniųsusirinkime, pareiškęs, kad Raudonosios Armijos pralaimėjimai yra laikini, kad Tarybų valdžia Lietuvoje anksčiau ar vėliau vis tiek triumfuos.
Lietuviai ir revoliucija
Žinomiausi tarptautiniu mastu Lietuvos, Rusijos bei pasaulinio revoliucinio judėjimo veikėjai ir tarybinio socializmo kurėjai iš Lietuvos : V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, J. Vareikis, V. Putna, J. Uborevičius, J. Smuškevičius, J. Blaževičius.
V. Mickevičius – Kapsukas (1880-1935)
GymeBūdviečių kaime, Vilkaviškio raj., Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1895metais jis tapo aktyviu Lietuvių tautinio sąjūdžiodalyviu, kuomet jo brolis Juozas įtraukė penkiolikmetį Vincą į slaptą knygnešiųdraugiją „Sietynas“. Baigęs gimnaziją 1897 metais, Mickevičius įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau jau po metų (1898) buvo išmestas už nelegalią politinę veiklą. Nuo 1888 m. jis buvo aktyvus varpininkas – priklausė patriotinei organizacijai, pavadintai jų laikraščio „Varpas“, kurio tikslas buvo kelti lietuvišką savimonę, skatinti švietimą, lietuvišką kalbą ir kultūrą, vardu.1900 metais Mickevičius įstojo į Mintaujos gimnaziją(dabar Jelgava, Latvija). Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri tarp 1801ir 1806 m. turėjo universiteto statusą. Nuo 1901 iki maždaug 1903metų Mickevičius studijavo filosofiją, sociologijąir politinę ekonomiką Berno universiteteŠveicarijoje. 1902 metais Varpininkų suvažiavime buvo įsteigta Lietuvių demokratų partija. Vincas Mickevičius tapo vienu iš pirmųjų šios partijos nariu.1903 m. jis paliko LDP ir įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją(LSDP). 1905 metų revoliucijosmetu Vincas Mickevičius organizavo anticarines valstiečių demonstracijas ir streikus Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Jis keliavo po Lietuvą, rašė, spausdino ir platino atsišaukimus. 1905 metų gruodį jis buvo areštuotas ir iki 1913 metu kalėjo kalėjimuose bei tremtyje Sibire. 1913 m. gruodžio mėn. Mickevičius su padirbtais dokumentais pabėgo iš tremties ir emigravo iš Rusijos. 1914 metais Krokuvojejis susitikinėjo su Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijos nariais ir jos lyderiu Vladimiru Leninu. Įvykus 1917 m. Spalio revoliucijai, Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos sekcijų centrinį biurą. 1918metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą.Čia jis tapo vienas iš Lietuvos komunistų partijosįkūrėjų ir lyderių, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikosir Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos(Litbelo) įkūrėjas ir vyriausybės pirmininkas, vienas iš Komunistinio Internacionalo (Kominterno) lyderių. Vincas Mickevičius-Kapsukas mirė 1935 m. vasario 17 d. Maskvos ligoninėje nuo tuberkuliozės kpmplikacijų.
Z. Aleksa-Angarietis (1882 – 1940)
Gyme Obelupiuose, Vilkaviškio raj. ūkininkų šeimoje. Dar mokyklos suole Zigmas Aleksa susidomėjo marksizmo idėjomis. Įstojęs į Varšuvos Veterinarijos institutą, pradėjo dalyvauti įvairių socialistinių organizacijų veikloje, 1904 metų rudenį buvo pirmąkart suimtas – už dalyvavimą antikarinėje demonstracijoje ir pasipriešinimą policijai. 1906 m. LSDPnarys. 1906–1907 m. Vilniausmiesto komiteto narys. 1907 m. LSDP Panevėžioorganizacijos vadovas. 1908 m. ir 1909 m. LSDP VII ir VIII suvažiavimuose išrinktas CK nariu. 1908–1909 m. laikraščio „Darbininkų žodis“ redaktorius Marijampolėje. 1909 m. birželio 10 d. suimtas, 1911 m. nuteistas 4 metams katorgos, iki 1915 m. kalintas. 1915–1917 m. gyveno tremtyje Jenisejaus gubernijoje, kur suartėjo su bolševikais, 1917 m. Minusinske įstojo į RSDDP(b). 1917 metais Zigmas Aleksa aktyviai veikia revoliucijos apimtame Petrograde. Po bolševikų pergalės, atvyksta į Voronežą, kur buvo gausu lietuvių karo pabėgėlių. Tarp jų Zigmas Aleksa vykdo agitacinį darbą – ragina grįžti į Lietuvą ir kurti ją naują – socialistinę. 1918 metų pabaigoje Zigmas Aleksa, pasirinkęs Angariečio slapyvardį, jau Vilniuje. Ten su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku ir kitais bolševikais kuria Lietuvos komunistų partiją. 1935 metais mirus Kapsukui, tampa faktišku Lietuvos komunistų partijos vadovu. 1938 metais (stalininių represijų laikotarpiu) jis buvo suimtas ir 1940 m. sušaudytas.(jam buvo sulaužytas stuburas, tad mirties nuosprendį Lietuvos komunistų partijos vadovas išklausė gulėdamas ant neštuvų).
Juozas Vareikis. (1894 – 1939)
Gyme netoli Vareikių, Jonavos r. Baigęs Podolskoamatų mokyklą, dirbo gamykloje tekintoju. Nuo 1913 m. dalyvavo bolševikiniamejudėjime. 1918 m. sausio-kovo mėn. buvo Donecko–Krivoj Rogobaseino srities Vykdomojo komiteto sekretorius, socialinio aprūpinimo liaudies komisaras (dirbo kartu su Klimentu Vorošilovu). 1918 m. birželio mėn. – 1920 m. rugpjūčio mėn. RKP(b) Simbirsko gubernijos komiteto pirmininkas. Čia jis numalšino kairiųjų eserų sukilimą (apie šį J. Vareikio gyvenimo laikotarpį sukurtas bendras „Mosfilm“ ir Lietuvos kino studijos filmas „Dulkės saulėje“, 1977 m., rež. Marijonas Giedrys). 1921–1923 m. Baku Tarybos pirmininko pavaduotojas (čia jo pastangomis pradėta pirmojo SSRS tramvajaus statyba). Nuo 1923 m. RKP(b) Kijevo gubernijos komiteto sekretorius, RKP (b) Vidurinės Azijos biuro sekretorius, VKP(b) CK spaudos skyriaus vedėjas, žurnalo „Молодая гвардия“ redaktorius, VKP(b) CK narys. Nuo 1928 m. Centrinės Juodžemio zonos srities komiteto I-asis sekretorius, nuo 1934 m. birželio mėn. VKP(b) Voronežo srities, nuo 1935 m. kovo mėn. Stalingrado srities komitetų I-asis sekretorius. Nuo 1937 m. sausio mėn. VKP(b) Tolimųjų Rytų krašto komiteto I-asis sekretorius. 1937 m. spalio mėn. suimtas, 1939 m. liepos 29 d. nuteistas mirties bausme ir tą pačią dieną sušaudytas. 1956 m. reabilituotas.
Vytautas Putna (1893 – 1937)
Gimė 1893 m. Mackonių kaime dab. Molėtų raj., valstiečio šeimoje. Rygoje baigė komercijos ir amatų mokyklą. 1913 m. buvo suimtas už revoliucinę propagandą. 1915 m. paimtas į kariuomenę. Kovojo Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. baigė praporščikų mokyklą. Vėliau vadovavo batalionui, sklaidė revoliucinę propagandą tarp 12-osios armijos kareivių. 1917 m. įstojo į RSDDP (bolševikų) partiją. 1918 m. įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1918 m. Vitebsko karinis komisaras. 1918 m. rugsėjo mėn. – 1919 m. gegužės mėn. 1-osios Smolensko (vėliau pervadintos į 26-ąją šaulių) divizijos komisaras, nuo 1919 m. gegužės mėn. – 228-ojo Karelijos pulko vadas, nuo 1919 m. liepos mėn. – šios divizijos 2-osios brigados vadas. Nuo 1919 m. gruodžio mėn. – divizijos viršininkas. Dalyvavo malšinant Kronštato sukilimą 1921 m. ir valstiečių sukilimus Volgos žemupyje. Už veiklą Rusijos pilietiniame kare apdovanotas trimis Raudonosios Vėliavos ordinais – vienas 1920 m. (už nuopelnus kariaujant Rytų fronte), du – 1921 m. (vienas už nuopelnus Vakarų fronte, antras – už Kronštato sukilimo malšinimą). 1923 m. baigė Aukščiausiųjų vadų kursus Karo akademijoje. Nuo 1923 m. 2-osios Maskvos pėstininkų mokyklos viršininkas, po to dirbo Raudonosios armijos štabe, centrinėse valdybose, vadovavo korpusui. 1927–1931 m. dirbo kariniu atašė Japonijoje, Suomijoje, Vokietijoje. 1931–1934 m. korpuso vadas Primorjės kariuomenės grupėje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. 1934–1936 m. karinis atašė Didžiojoje Britanijoje. 1936 m. atšauktas į TSRS ir 1936 m. rugpjūčio 20 d. suimtas. 1937 m. birželio 11 d. TSRS Aukščiausiojo Teismo Ypatingosios komisijos (Специальное присутсвие) nutarimu kartu su Michailu Tuchačevskiu, J. Jakiru, Jeronimu Uborevičiumi nuteistas myriop ir naktį į birželio 12 d. sušaudytas. Reabilituotas kaip nekaltas 1957 m.
Jeronimas Uborevičius. (1896 – 1937)
Gimė Andrijavos k., Kauno r. Studijavo politechnikos institute Sankt-Peterburge. Dalyvavo Pirmajame Pasauliniame kare, buvo paimtas į nelaisvę, iš karo belaisvių lagerio pabėgo ir iškart nėrė į Pilietinio karo sūkurį. Įstojo į Raudonąją armiją, suorganizavo būrį, tapo vadu. Kilo karinės hierarchijos laiptais. Dalyvavo itin svarbiuose Pilietinio karo mūšiuose. Jeronimas Uborevičius kovojo prieš anglų, amerikiečių ir prancūzų interventus, kovėsi prieš Denikino ir Vrangelio armijas Ukrainoje, dalyvavo 1920 metų Lenkijos kampanijoje. 1921 metais Uborevičius jau buvo Michailo Tuchačevskio pavaduotojas. Vadovavo Maskvos, Rytų Sibiro, Pietų Kaukazo karinėms apygardoms, 1927 m. stažavosi Vokietijoje. Grįžęs iš Vokietijos buvo paskirtas Revoliucinės karo tarybos nariu. Buvo paskirtas gynybos liaudies komisaro Vorošilovo padėjėju, atsakingu už Raudonosios armijos perginklavimą 3-4 deš. sandūroje. 1934 m. buvo paskirtas Baltarusijos karinės apygardos vadu.1937 m. kartu su Michailu Tuchačevskiu, J. Jakiru, Vytautu Putna nuteistas myriop ir naktį į birželio 12d. sušaudytas. Reabilituotas kaip nekaltas 1957m.
Jakovas Smuškevičius (1902 – 1941)
Gimė 1902 m. balandžio 14d. Rokiškyje neturtingoje žydo siuvėjo šeimoje. Šiek tiek mokėsi chedere. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m., artinantis vokiečių kariuomenei, Smuškevičių šeima buvo iškelta į Rusijos gilumą ir atsidūrė Vologdoje. Ten dirbo kroviku. 1918 m. Jakovas įstojo į komunistų partiją, pradėjo tarnauti Raudonojoje armijoje. 1918–1920 m. buvo bataliono komisaras, vėliau – šaulių pulko komisaras. Nuo 1922 m. tarnavo karinės aviacijos pajėgose. 1926 m. vasario mėnesį buvo paskirtas Korpusinės aviacijos atskirosios rinktinės karo komisaru. 1931 m. baigė Kačios karo lakūnų mokyklą, o jau tų pačių metų pabaigoje tapo aviacijos brigados vadu komisaru. Prasidėjus pilietiniam karui Ispanijoje, gavęs užsienio pasą Duglaso vardu išvyko į Ispaniją kaip vyresnysis aviacijos patarėjas. Čia jis 1937 m. kovo mėn. pasižymėjo prie Gvadalacharos, kur buvo sutriuškintos italų divizijos. Tai buvo vienas populiariausių Ispanijos karo didvyrių. Su juo, kaip legendiniu didvyriu generolu Duglasu, buvo ne kartą susitikę Ernestas Hemingvėjus, André Malro. 1937 m. buvo paskirtas Raudonosios armijos karinių oro pajėgų viršininko pavaduotoju, tais pačiais metais jam suteiktas ir Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. 1939 m. Japonijos kariuomenei įsiveržus į Mongoliją, Smuškevičius vadovavo aviacinei kariuomenei mūšyje prie Chalchin Golo, kuriame priešo kariuomenė buvo apsupta ir sutriuškinta. 1939 m. jam antrą kartą suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Tais pačiais metais jis ėmė vadovauti SSRS karo aviacijai. 1940 m. rugpjūčio mėnesį buvo užsukęs į Lietuvą, Rokiškyje (Respublikos g. 45) aplankė savo tėvus. Likus 10 mėnesių iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželio 7 d. suimtas, apkaltintas dalyvavimu kariniame sąmoksle prieš Staliną ir gruodžio 28 d. Lavrentijaus Berijos įsaku sušaudytas Barbyšo gyvenvietėje netoli Samaros. 1954 m. reabilituotas.
Juozas Blaževičius (1891 – 1938)
Gyme Naujųjų Trakų apskrityje,Vilniaus gubernijoje, valstiečių šeimoje. Baigęs amatų mokyklą, Blaževičius įstojo į Vilniaus karo mokyklą, kurią baigė prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą – 1913 metais. 1918 metais jis jau turėjo gan aukštą papulkininkio laipsnį. Kare pasižymėjo kaip drąsus karys, buvo triskart sužeistas. 1918 metų liepą Blaževičius įstojo į Raudonąją armiją. Vadovavo šaulių pulkui, o po to įžymiai 27-ąjai šaulių divizijai, kuri pilietiniame kare pasižymėjo taip, kad apie ją net buvo sukurta daina. 27-oji divizija, vadovaujama Blaževičiaus, sėkmingai kariavo Uralo regione, užėmė svarbų Omsko miestą. Vėliau Blaževičius kariavo Vidurinėje Azijoje. Kariavo sėkmingai – buvo apdovanotas dviem Raudonosios Vėliavos ordinais – vienu iš garbingiausių Tarybų Sąjungos apdovanojimų. Apie Juozą Blaževičių ypač teigiamai atsiliepė vienas žymiausių to laikotarpio TSRS karvedžių Michailas Tuchačevskis. 1938 metų vasario 18 dieną buvo areštotas. Jam pateikti rimti kaltinimai – dalyvavimas karinio perversmo planavime ir tais pačiais metais jis buvo sušauditas. Vėliau reabilituotas.
***
Daugelio žymių revoliucionierių, tame tarpe ir Lietuvos atstovų, likimas, kaip, deja, ir visos Tarybinės šalies, buvo herojiškas ir tragiškas. Pasėkus neregėtas ekonomines, politines, socialines ir karines aikštumas bei pergales Tarybų valdžia ir jos kūrėjai tarsi koks istorijos meteoras praskrido virš žmonijos galvų, palikdami amžiams įsirėžusį ugningą pėdsaką pasaulio atmintyje. Šis pėdsakas dar kibirkščioja ir bet kurio momentu vėl gali užsiliepsnoti.
Parengė M. Bugakovas