2018 m. spalio 3 d. Vilniuje įvyko SLF (m) organizuotas seminaras — minėjimas, skirtas Lietuvos Komunistų partijos 100-čio jubiliejui.
Įvadinį pranešimą «Istorinės LKP įsteigimo aplinkybės» seminare skaitė filosofas, politologas Michailas Bugakovas. Po to vykusioje diskusijoje pasisakė K. Bilans, S. Reznikas, J. Beliauskas, A. Visockas, A. Barcis, G. Macukatovas ir kiti seminaro dalyviai.
Pateikiame pranešimo tekstą bei seminaro foto.
SLF (m) Infocentras
***
ISTORINĖS LKP ĮSTEIGIMO APLINKYBĖS
Lietuvos Komunistų partija, kaip, deja, ir visas pasaulinisKomunistinis judėjimas, susikūrė Rusijos Didžiosios Spalio revoliucijos įtakoje. Galima teigti, kadLKP atsidarymas buvo sąlygotas dvejų dialektiškai tarpusavi susijusiųfaktorių: sąmoningo veikimo iš «viršaus», ir stichinio bruzdėjimo bei judėjimo iš «apačios» Dar vienas «viršaus ir apačios» dialektikos aspektu buvo tai, kad darbas iš «viršaus» koncentravosi daugiausiai Vilniuje, o «apačios» veikė Lietuvos provincijoje.
Iš «viršaus» – Lietuvos darbininkų judėjimo priešakyje stojo vietos revoliuciniai socialdemokratai ir grįžę iš Rusijos lietuviai komunistai, o iš „apačios“ – liaudies gelmėse gimusios ir nuolat besikuriančios komunistinės kuopelės.
Reikšmingą darbą, parengiant dirvą LKP susikūrimui ir Tarybų valdžiai atsirasti Lietuvoje, atliko RKP (b) Lietuvių sekcijos Centro Biuras, leidžiama Rusijoje lietuvių komunistinė spauda, žymūs lietuvių revoliucionieriai V. Kapsukas ir Z. Angarietis.
Iškart po Spalio revoliucijos pergalės lietuviai komunistai Rusijoje pradėjo ieškoti kelių ryšiams su vokiečių okupuota Lietuva užmegzti. V. Kapsukas ragino Lietuvos darbo žmones žengti Tarybų Rusijos keliu, rengtis aktyviai kovai už Tarybų valdžią, ragino Lietuvos darbininkus organizuotis, kurti komunistines kuopeles, aiškino, kad tik organizuota, Komunistų partijos vadovaujama kova gali duoti laukiamų rezultatų.
Po Bresto sutarties organizaciniai ryšiai su Rusijos bolševikų partija oficialiai buvo nutraukti, kadangi negalima buvo duoti preteksto vokiečiams apkaltinti RKP (b) ir Tarybų Rusijos vyriausybę Brest- Litovsko taikos sąlygų pažeidimu.
Rusijos lietuviai komunistai kėlė uždavinį sukurti internacionalistinę, marksistinę-lenininę partiją Lietuvoje, besiremiančią Rusijos bolševikų ilgametėje veikloje sukurtais strategijos ir taktikos pagrindais.
Vilniuje — partinio ir apskritai revoliucinio darbo centre — komunistinės kuopelės kūrėsi kiek kitaip nei likusios Lietuvos teritorijoje, kur jos pradejo veikti faltiškai nuo nulio. Vilniuje gi buvo LSDP organizacija, kurios vadai bendradarbiavo su buržuazine Lietuvos Taryba, o pastaroji iš esmės koordinavo savo veiksmus su vokiečių okupacine administracija.
Darbininkiškoji LSDP organizacijos dalis galu gale pareikalavo, kad partijos lyderiai S. Kairys ir M. Biržiška išeitų iš Lietuvos Tarybos, nutrauktų bendradarbiavimą su okupantais. M. Biržiška ir S. Kairys nesutiko su vilniečių socialdemokratų reikalavimais. Po to pirmasis pareiškė, kad jis pats išeinąs iš partijos, o antrasis buvo pašalintas iš organizacijos.
1918 m. kovo’ 22 d. įvyko LSDP maištaujančios dalies Vilniaus organizacijos konferencija, kuri balsų dauguma priėmė nutarimą išstoti iš LSDP ir pradėti kurti naują partiją — Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų partiją.
Paraleliai Vilniuje susikurė „iniciatyvinė grupė“, kuri buvo pirmoji Vilniaus komunistinė kuopelė. Kuopelei priklausė 5 žmonės: A. Drabavičiūtė, K. Kernovičius, J. Lickevičius, B. Verbickas ir Z. Masiukevičius.
Tokiu budu prasidejo kova tarp įvairių sroviu Vilniaus darbininkų judėjime. Bet vyko ir bendravimas tarp jų. Jis pasireiškė tuo kad, visi kartu nutarė kurti vieną internacionalistinę Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų organizaciją. Tai sutarė ir atskilusi nuo LSDP Vilniaus organizacijos dalis, ir pirmosios komunistinės kuopelės nariai, ir RSDDP menševikinė Vilniaus grupė. Tarpusavio idejinė kova persikelė į šios organizacijos kurimo procesą, kaip kova tarp skirtingų ideologinių – politinių platfomų. Galu gale 1918 m. liepos 19 d. įvyko Vilniaus revoliucinių socialdemokratų ir kitų buvusių LSDP narių, bei atskirų grupių, kurios laikėsi komunistinės platformos, organizacinis susirinkimas. Buvo atmesta menševikinės RSDP Vilniaus grupės siūlomos susijungimo sąlygos ir priimtas nutarimas įkurti Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų darbininkų partiją.
Lemiamą vaidmenį tokiai ivykių raidai atliko P. Eidukevičius. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP (b) Lietuvos Sekcijos Centriniu Biuru. Komunistų vardo buvo atsisakyta tuo pretekstu, kad, esą, jis atstumiąs kitų socialdemokratinių organizacijų darbininkus. Vėliau tokį pasirinkimą sukritikavo Z. Angarietis, o V. Kapsukas užemė lankstesnę poziciją, pareikšdamas, kad svarbu kuo greičiau šią organizaciją padaryti komunistine ir pagal turinį, ir pagal formą. Šios pozicijos pasekuoja P. Eidukevičius atsiske socialdemokratijos pavadinimo ir jau 1918 m. rugpjūčio 14 d. buvo įsteigtas Laikinasis Centro Biuras, kuris turėjo imtis darbo kuriant Lietuvos ir Baltarusijos Komuinistų partiją.
Vokietijos pirmosios okupacijos teritoriją sudarė kaizerinės kariuomenės 1915 m. užimta Lietuva ir Vakarų Baltarusijos rajonai, kur veikė vieninga vokiečių okupacinė administracija. Ryšium su tuo ir besikūriančiai partijai buvo siūlomas Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos pavadinimas, nors pagrindinį dėmesį ji skyrė komunistinei veiklai organizuoti Lietuvoje.
Sukruto ir «apačios». 1918 m. vasarą ir rudenį komunistinių kuopelių kūrimasis Lietuvoje žymiai išsiplečia. Jos atsiranda ir pradeda veikti Vilniuje, Panevėžyje, Kaune, Šiauliuose, Mažeikiose, Suvalkijoje ir kitur.
1918 m. kovo 10 d. j gimtąjį Bardiškių kaimą (dab. Pakruojo raj.) grįžo K. Požėla. Nuo 1916 m. jis priklausė bolševikų partijai, veikliai dirbo jos gretose. Į Lietuvą jis parvyko jau turėdamas revoliucinės kovos patyrimą ir čia iš karto pasireiškė kaip talentingas organizatorius. 1918 m. pavasarį K. Požėlos iniciatyva buvo sukurta komunistinė kuopelė Joniškėlio apskrities, Lauksodžio apylinkėje.
Komunistinėms organizacijoms, susikūrusioms įvairiuose Lietuvos kampeliuose, iškilo reikalas nustatyti tarpusavio ryšius, sudaryti bendrą vadovaujantį centrą bei nubrėžti vieningo darbo gaires. Svarbus žingsnis, sprendžiant šį uždavinį, buvo LKP I konferencija, įvykusi 1918 m. rugsėjo 15 d. Užbalių kaime (dab. Marijampolės raj.). Jos sušaukimo iniciatoriai buvo Panevėžio ir Suvalkijos komunistai. Konferencijoje dalyvavo 14 delegatų ir 6 svečiai. Konferencija priemė 3 svarbius sprendimus.
1. Konferencija priėmė Rusijos Komunistų partijos (bolševikų) programą, o jos taktiką nutarė taikyti, atsižvelgdama į Lietuvos sąlygas. Šiuo nutarimu buvo iškeltas kovos už socialistinę revoliuciją Lietuvoje uždavinys.
2. Konferencija pasmerkė buržuazinę Lietuvos Tarybą kaip vokiečių imperializmo įrankį darbo žmonėms pavergti, paskelbė kovą visoms buržuazinėms ir smulkiaburžuazinėms nacionalistinėms partijoms, jų tarpe ir oportunistinei LSDP.
3. Konferencija, iš vilniečio komunisto J. Glovackio sužinojusi apie partinio centro — Lietuvos Komunistų partijos Laikinojo Centro Biuro susidarymą Vilniuje, nutarė„dėtis prie to centro, jei jis laikysis tų pačių idėjinių pozicijų“.
Ši LKP pirmoji konferencija buvo svarbi gairė marksistinei-lenininei partijai mūsų krašte susikurti.
Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos pirmasis suvažiavimas, sušauktas Laikinojo Centro Biuro iniciatyva, įvyko 1918 m. spalio 1—3 d. Vilniuje. Kaizerinės okupacijos sąlygomis suvažiavimas dirbo nelegaliai. (Skirtingai, tarp kitko, nuo Lietuvos Tarybos, kuri Vokietijos okupotame krašte posėdžiavo legaliai ir, kaip žinia, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausoma respubliką). Konspiracijos sumetimais suvažiavimas posėdžiavo skirtingose vietose, komunistų arba jiems prijaučiančių butuose. Visi suvažiavimo posėdžiai vyko sėkmingai, be sutrikimų. Suvažiavime dalyvavo 34 delegatai, atstovavę 59 komunistinėms kuopelėms. Partijoje tuo metu iš viso buvo 800 narių. Be to, suvažiavime dalyvavo 6 svečiai, jų tarpe E. Tautkaitė, moksleiviai N. Dargytė ir A. Gedvilaitė. Pirmasis suvažiavimo posėdis vyko dabartiniame Petro Cvirkos skersgatvyje, name Nr. 9. Namas priklausė komunistams prijaučiančiai Olgai Smirnovai. Kitas posėdis buvo K. Kernovičiaus bute (buv. Tarybų gatvė, Nr. 38). Trečiasis posėdis vyko Subačiaus gatvėje.
Suvažiavimą atidarė P. Eidukevičius. Dienotvarkėje buvo šie klausimai: Laikinojo Centro Biuro ataskaita, pranešimai iš vietų, partijos kompetencijos, programos ir pavadinimo klausimas, einamasis momentas, partijos taktika, santykiai su kitomis partijomis, organizacinis klausimas, įstatai, CK rinkimai. Visais klausimais pagrindinius pranešimus ir rezoliucijų projektus parengė P. Eidukevičius. Suvažiavimas faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos Komunistų Partijos suvažiavimu, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją į Lietuvos Komunistų Partija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės bei nutarė savo veikloje vadovautis Lietuvos salygoms pritaikyta RKP (b) programa. Suvažiavimas pasveikino Rusijos proletariatą, pakėlusį pergalingos socialistinės revoliucijos vėliavą, ir pakvietė Lietuvos darbo žmones, Rusijos pavyzdžiu, stoti į kovą dėl socialinio ir nacionalinio išsivadavimo. Suvažiavimas priimę keleta svarbių rezoliuciju įvairiais klausimais.
Pirmasis LKP suvažiavimas išrinko vadovaujantį organą — Centro Komitetą. Į jį įėjo 7 žmonės — Pranas Eidukevičius, Romanas Pileris, Konstantinas Kernovičius, Aleksandras Jakševičius, Simonas Grybas, Andrius Brazdžionis ir Jonas Lietuvaitis. (pastarasis vėliau, 1921 m., iš revoliucinio judėjimo pasitraukė).
Lietuvos Komunistų partija, vos tik susikūrusi, atsidūrė svarbių 1918 metų rudens revoliucinių įvykių Lietuvoje sūkuryje. Bet tai jau kita istorija.
****
Kokios gi šios istorijos pamokos dabartinės Lietuvos marksistinių pažiūrų žmonėms ir kairiajam, socialistiniam ir komunistiniam judėjimui mūsų šalyje?
1. Politinėje kovoje svarbus dalykas yra išmokti derinti strateginį principingumą bei tvirtumą ir taktinį lankstumą.
2. Idėjine kova vienokių ar kitokiu pavidalu vyksta visada, net ir bendražygių tarpe. Tai yra bet kurios organizacijos gyvasties šaltinis. Jos dirbtinas užgniaužimas ir buvo viena iš tolimesnio LKP ir TSKP degradavimo bei žlugimo priežasčių.
3. Svarbu derinti veikimą „iš viršaus“, teorinių žinių skleidimą masiniame judėjime ir „apačių“ aktyvumą, jų kūrybiškumo iniciatyvas.
4. Idėjiškų irryškių asmenybių įtaka politinėms procesams, jų politinis ir moralinis autoritetas išskirtiniais istoriniais momentais tampa lemiamu veiksniu vienai ar kitai tendencijai įsitvirtinti visuomenės gyvenime.
5. Ideologinis atsiribojimas ir savo ideologinio veido išryškinimas neturi tapti neįveikiama kliūtimi politiniam bendradarbiavimui su kitomis politinėmis jėgomis dėl konkrečių ir platesnėms socialinėms sluoksniams aktualių klausimų.
Parengė M. Bugakovas
(Šaltinis: Bronius Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais. Vilnius, 1967)
***
