Revoliucinė taktika ir avangardo partija

Leninas manė, jog atskirų individų veiksmai, be organizacijos, išsiskaido po įvairias, kad ir aktualias, temas. kai tuo tarpu disciplinuota organizacija gali pasiekti daug rimtesnių revoliucinių tikslų. Leninas buvo įsitikinęs, kad revoliucionierių išsiskaidymas į mažas grupeles kenkė bendrai visam socialistiniam judėjimui.

Individualūs aktyvistų veiksmai buvo per lokalūs ir per mažareikšmiai, jog galėtų didesniu mastu daryti įtaką visam sociumui.

Tad viena iš priemonių kurių Leninas siūlė imtis, kad apjungtų skirtingas revoliucionierių grupeles, buvo visai šaliai skirto politinio laikraščio sukūrimas. Jis turėjo tapti platforma ir balsu revoliucionieriams ir darbininkams. Priemonė skirta dalintis informacijai, politiniam ugdymui savų kadrų bei įtraukimo įrankiu bendriems veiksmams kitoms draugiškoms organizacijoms.

Kaip savo veikale „Ką daryti?“ Leninas rašė: (1902 metais. Toliau visos citatos bus paimtos būtent iš šios knygos)

„Laikraštis yra ne tik kolektyvinis propagandistas ir kolektyvinis agitatorius, bet taip pat ir kolektyvinis organizatorius. Šiuo pastaruoju atžvilgiu jį galima palyginti su pastoliais, kurie statomi aplink statomąjį trobesį, nužymi pastato kontūrus, palengvina susisiekimą tarp atskirų statytojų, padeda jiems paskirstyti darbą ir apžvelgti bendruosius rezultatus, pasiektus organizuotu darbu“.

Paprastai tariant, laikraštis, pasak Lenino, turėjo padėti pagrindus naujai revoliucinei partijai susikurti kuri organizuotai siektų savo tikslų.

Tačiau net ir įgyvendinus šiuos tikslus dar nereiškė, jog būtų galima nuversti tuometinį autokratinį režimą. Tam reikėjo gilesnių sukrėtimų (kuriuo buvo 1 pasaulinis karas 1914 metai) kaip karas, eilinė kapitalistinė ar vienokia bei kitokia valdžios krizė.

Leninas manė, jog tiesiog sėdėti ir laukti kol „nukris iš dangaus“ revoliucinė situacija yra neproduktyvu.

Jis matė skirtumą tarp spontaniškų darbininkų sukilimų ir sąmoningo aktyvizmo darbo klasės getose. Nemaža dalis (aktyvo ir darbininkų) stichiškai reiškė savo nepasitenkinimą esama padėtimi, bet jiems trūko koncentracijos siekiant aiškių politinių tikslų bei jų įgyvendinimo.

Todėl organizuota politinė jėga, kuri sugebėjo visą šį stichišką nepasitenkinimą nukreipti produktyvia kryptimi, (kaip darbo sąlygų gerinimas ir palankesni įstatymai dirbantiesiems) siekiant būti darbo klasės interesus atstovaujančia partija tapo socialdemokratų partija. Kuri vėliau labiau žinoma kaip Bolševikų partija.

Be šios organizuotos politinės jėgos, kaip teigė Leninas, darbininkai nebūtų galėję organizuotai kovoti klasių kovą ir daugiausią pasiektų tik profsąjunginį lygį, t.y. derėtųsi su kapitalistais tik darbo jėgos pardavimo kainos klausimais.

„Mes esame pasakę, kad socialdemokratinės sąmonės darbininkuose ir negalėjo būti. Ji galėjo būti atnešta tik iš šalies. Visų šalių istorija liudija, kad išimtinai savo pačios jėgomis darbininkų klasė gali išsiugdyti tik tredjunionistinę (profsąjunginę) sąmonę, t.y. įsitikinimą, jog yra būtina vienytis į sąjungas, kovoti su savininkais, siekti, kad vyriausybė išleistų vienokius ar kitokius darbininkams būtinus įstatymus ir pan. O socializmo mokslas išaugo iš tų filosofinių, istorinių, ekonominių teorijų, kurias kūrė apsišvietę turtingųjų klasių atstovai, inteligentija. Šių laikų mokslinio socializmo įkūrėjai, Marksas ir Engelsas, ir patys, pagal savo socialinę padėtį, priklausė buržuazinei inteligentijai. Lygiai taip pat ir Rusijoje teorinis socialdemokratijos mokslas atsirado visiškai nepriklausomai nuo darbininkų judėjimo gaivališko augimo, atsirado kaip natūralus ir neišvengiamas minties vystymosi revoliucinėje-socialistinėje inteligentijoje rezultatas.“

Savaime, patys iš savęs, darbininkų klasė negalėjo išsiugdyti socialistinės sąmonės kurios pagalbą siektų aukštesniu tikslų. Tai yra visuomeninių santykių/santvarkos pasikeitimų.
Priežastis to labai elementari. Kadangi darbininkas kapitalistiniame pasaulyje gyvena iš savo darbo jėgos pardavimo, tad norėdamas išgyventi turi nuolat save parduoti jį samdančiąjam.
 Tą padaręs jis turi kiekvieną darbo dieną sunkiai dirbti, tad nebelieka laiko ir jėgų išsamioms teorinėms studijoms. Kurios taip pat reikalauja laiko, susikaupimo ir jėgų.

Todėl Lenino manymu partija turėjo tapti revoliucinio judėjimo avangardu.

Trumpai tariant apsišvietęs ir idėjiškai atsidavęs partijos aktyvas turi mokyti darbininkus suprasti savo klasinę sąmonę bei vesti juos į kova už jų interesus. Panaikinti kapitalistinį gamybos būdą bei sukurti socialistinę santvarką.

„Socialdemokratija vadovauja darbininkų klasės kovai ne tik dėl palankių darbo jėgos pardavimo sąlygų, bet ir dėl panaikinimo tos visuomeninės santvarkos, kuri verčia neturtinguosius parsiduoti turtuoliams. Socialdemokratija atstovauja darbininkų klasei ne jos santykyje su vien tam tikrą įmoninkų grupe, bet jos santykyje su visomis šių laikų visuomenės klasėmis, su valstybe, kaip organizuota politine jėga. Iš to suprantama, kad socialdemokratai ne tik negali apsiriboti ekonomine kova, bet ir negali leisti, kad ekonominių demaskavimų organizavimas sudarytų vyraujančią jų veiklą. Mes turime aktyviai imtis politinio darbininkų klasės auklėjimo, jos politinės sąmonės ugdymo.“

Partijos pagrindu (lyderiais) turėjo tapti patikimi „pilno etato“ revoliucionieriai kurie savo gyvenimą paskirtų politinei veiklai. Kai tuo tarpu dauguma partijos narių, dėl vienų ar kitų priežasčių negali to padaryti, tai avangardas turi imtis išskirtinės vadovavimo ir švietimo lyderystės bei griežtos disciplinos.

Avangardas savo lyderyste ir veikla turi nuolat stumti partiją (o tuo pačiu ir visą judėjimą) į aukštesnį lygį.

Visas tas avangardas būtinai turi pasklisti po visuomenę, formuoti profesines sąjungas ir sujungti įvairias esamas ar potencialias pažangias jėgas bei protesto judėjimus.

„Klasinė politinė sąmonė gali būti darbininkui atnešta tiktai iš šalies, tai yra ir už ekonominės kovos ribų, ir už darbininkų santykių su savininkais sferos. Sritis, iš kurios tik ir tegalima pasisemti to žinojimo yra visų klasių ir sluoksnių santykių su valstybe ir vyriausybe sritis, visų klasių savitarpio santykių sritis. Dėl to į klausimą: ką daryti, norint atnešti darbininkams politinį žinojimą? Negalima duoti vien tik tą atsakymą, kuriuo dauguma atveju pasitenkina praktikai, jau nekalbant apie praktikus linkusius į ekonomizmą, būtent atsakymą: „Eiti pas darbininkus“. Norėdami atnešti darbininkams politinį žinojimą, socialdemokratai turi eiti į visas gyventojų klases, turi savo armijos būrius išsiuntinėti į visas puses.“

„Eiti į visas gyventojų klase“ mes turime ir kaip teoretikai, ir kaip propagandistai, ir kaip agitatoriai, ir kaip organizatoriai.“

„Nes tas ne socialdemokratas, kuris pamiršta tikrovėje, kad „komunistai remia kiekvieną revoliucinį judėjimą“, kad mes dėl to turime visai liaudžiai dėstyti ir pabrėžti bendruosius demokratinius uždavinius, nė minutę neslėpdami savo socialistinių įsitikinimų. Tas ne socialdemokratas, kuris pamiršta tikrovėje savo prievolę būti visų priešakyje iškeliant, paaštrinant ir sprendžiant bet kurį bendrą demokratinį klausimą.“

Betarpiškas ryšys tarp masių ir judėjimo „smegenų“ privalo būti sklandus ir taip, bendrom jėgom, formuoti visuomenę pajėgią pasiekti aukštų politinių tikslų.

Avangardas turi natūraliai ateiti ir išaugti iš jau esamų judėjimų (stichiškų ar organizuotų). Pasinaudoti jų turima patirtimi ir resursais masių kovoje už savo interesus.

Avangardo redakcija