Prisiminkime 2010 metų Socialistinio Liaudies Fronto pareiškimą „Dėl kovo 11-osios 20 – mečio“. Ar kas nors iš esmės pasikeitė? Gal tik prisidėjo paaštrėję geopolitiniai prieštaravimai, skaitmeninė diktatūra bei atakos prieš šeimos instituciją ir tradicines vertybes.
SP Infocentras
***
Prieš 20 metų nemažai piliečių siejo savo viltis su kapitalizmu. Neturėdami praktinio kapitalizmo patyrimo, jie buvo pavargę nuo degradavusios TSKP vadovybės politikos. Ypač pabrėžtina, kad absoliuti dauguma žmonių tiesiog priprato prie socialinio saugumo, visuotino užimtumo, stabiliai augusios gerovės, kultūros ir švietimo prieinamumo, kad buvo įsitikinę, jog taip bus visada. Pokario pilietinio karo žaizdos jau buvo beveik užsitraukusios. Išaugo naujoji karta, gavusi nemokamą išsilavinimą, iškėlusi mokslą, kultūrą, meną, sportą, pramonę, žemės ūkį į Lietuvai nei anksčiau, nei dabar neprieinamas aukštumas.
Pilietinis aktyvumas, daugelį metų neturėjęs adekvačių raiškos kanalų, išsiliejo Sąjūdyje. Tačiau Sąjūdis neturėjo ekonominės ir politinės programos. Dalies Sąjūdžio vadovų ambicijomis ir ideologine nebranda netruko pasinaudoti vietinis ir užsienio kapitalas, kuris, priešingai, visada turi aiškią programą – pelną, pelną ir dar kartą pelną. Žmogus tapo sraigteliu pelno gaminimo mašinoje. Pilietiškumo atgimimas gretai buvo nuvairuotas į kapitalizmo atgimimą ir restauraciją. Situacijai apibūdinti tinka lietuvių liaudies patarlė – bėgdami nuo vilko, užšokome ant meškos.
Todėl kovo 11-oji netapo realios Nepriklausomybės pradžia. Lietuva šiuo metu yra neo-kolonija, tvirtais kapitalo saitais susaistyta transnacionalinių kompanijų ir bankų, eksportuojanti savo piliečius darbo ir prostitucijos rinkai. Litas netrukus bus keičiamas euru, NATO keičia mūsų kariuomenę, lietuviai virto okupantais Irako ir Afganistano žemėje, nacionalinio banko neturime, pramonės taipogi, o iš žemės ūkio, perfrazuojant lietuvių klasiką, „kelios bendrovės apykreivės liko“. Tiek šlovinta privačioji iniciatyva iš pradžių „pamalonino“ 1990-ų kriminaliniu jėgų siautuliu, vėliau – kapitalo diktatūra politikai, teisėsaugai, žiniasklaidai, visai valstybei. Kultūrą ir meną sutrypė masinis kičas, švietimas virto preke, kaip ir būstas, medicina, sportas, žiniasklaida. Skilome į Turto ir Skurdo Lietuvas. Pinigas išstūmė moralę. Ar ne todėl savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos, emigracijos mastai muša visus rekordus?
Turime vėl pakilti. Vėl vieningai, tik šįkart jau įvaldę socialinio teisingumo ideologiją, su rimta Programa. Nėra kitos išeities kaip keisti kapitalistinę santvarką socialistine.
Socialistinio Liaudies Fronto Prezidiumas
2010 metų kovo 11-oji
