1940 m. liepos 21 d. Kaune susirinko Lietuvos Liaudies Seimas ir priėmė keletą svarbių sprendimų. Lietuvos buržuazinis elitas nuo 1991 metų išliejo tonas melo ant Liaudies Seimo. Kodėl? Todėl, kad Liaudies Seimas priėmė sprendimus, panaikinusius kapitalistinės santvarkos pamatus ir su tuo susijusią privilegijuotą buržuazijos padėtį.
Liaudies Seimo darbotvarkė:
- dėl Lietuvos santvarkos klausimo;
- dėl Lietuvos įėjimo į Tarybų Sąjungą;
- dėl žemės klausimo;
- dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo.
Pirmuoju klausimu Liaudies Seimas priėmė Deklaraciją apie valstybės santvarką, kuri baigiama tokiais žodžiais: „Liaudies Seimas, išreikšdamas vieningą Lietuvos laisvos darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika. Nuo šios dienos visa valdžia Lietuvos Socialistinėje Tarybų Respublikoje priklauso miesto ir kaimo žmonėms, kurie Tarybose atstovaujami savo atstovų.“
Antruoju darbotvarkės klausimu Liaudies Seimas priėmė deklaracija, kurioje be kita ko sakoma: „Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir beteisiškumo režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies Seimas nutarė: prašyti TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti LTSR į TSRS sudėtį sąjungine respublika /…/.“
Kitą, liepos 22 dieną, Liaudies Seimas trečiuoju klausimu priėmė „Deklaraciją, paskelbiančią žemę valstybės nuosavybe“, kurioje be kita ko sakoma: „Reikšdamas visų dirbančiųjų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančius liaudžiai, t. y. valstybės nuosavybė.
Ketvirtuoju klausimu „Liaudies Seimas, suprasdamas liaudies reikalavimų teisėtumą, skelbia bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją visoje Tarybų Lietuvos Socialistinės Respublikos teritorijoje. Nacionalizavus bankus ir stambiąją pramonę, respublikos liaudis tampa krašto turtų šeimininku.“
1940 metų vasarą, netrukus po Liaudies Seimo sprendimų, Lietuvą gavo iš Baltarusijos 2000 kvadratinių kilometrų teritorijos, kurioje dominavo gyventojai lietuviai: Druskininkus ir jo apylinkes, Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo, Rodūnės rajonų teritorijas.
Kai dėl Raudonosios Armijos dalinių, tai Lietuvoje jie atsirado gerokai prieš įvykstant Liaudies Seimo rinkimams, ne 1940-aisiais, o dar 1939-aisiais, kartu su Vilniaus krašto sugrįžimu – ir tik po to, kai tam pritarė pats Smetona! Papildomi daliniai 1940 metų birželį įsileisti irgi tik su Lietuvos vyriausybės pritarimu.
Dabartiniame „civilizuotame“ pasaulyje užsienio karinių dalinių ir karinių bazių buvimas vienoje ar kitoje šalyje visai ne trukdo rengti joje rinkimus bei priiminėti parlamentinius įstatimus, kurios šis pasaulis pripažįsta teisėtais ir demokratiškais.
