Politinės lyderystės klausimas

Lietuvoje yra gajus lyderio kultas. Ypač politikoje yra akivaizdus daugelio žmonių troškimas vienokio ar kitokio Mesijo pasirodymo, kuris išspręstu visas negeroves ir kurtų vien tik gėrį.

Kuris būtų intelektualus, veiklus, labai padorus ir toks tyras, jog net nesinaudotų tualetu (čia, žinoma, sarkazmas).

Tokiais žmonių lūkesčiais puikiai pasinaudoja vienokie ar kitokie politikėliai. Jie imituoja tą lyderystę ir susirūpinimą „paprastais žmogeliais“ nuskina jų naiviai duotus balselius na ir .. toliau viskas vyksta kaip visada. Lyderio simuliakras (simuliuotas, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas) yra padedamas į spintelę iki kitų rinkimų ir politikėlis gyvena įprastą biurokratinį gyvenimą.

O žmonės laukia naujo lyderio ar mesijo, tačiau tas troškimas, dažniausiai, taip ir lieka neišpildytas.

Tai kas tas lyderis ir iš kur jis atsiranda?

Be abejo, visada yra veiklių ir talentingų žmonių kurie savo darbu iškyla kaip vienos ar kitos situacijos lyderiai ar iniciatoriai. Tačiau bet koks lyderis yra absoliutus nulis jeigu jo neparemia kiti žmonėms. Tad paprastai tariant lyderis yra tam tikros žmonių grupės ar klasės suasmenintas veidas. Kaip fizinis vienos ar kitos idėjos kūnas.

Už bet kokio, didesnio ar mažesnio lyderio stovi didesnės ar mažesnės grupės jam dirbančių žmonių. Kurie dažniausiai nematomi per sukurto lyderio šešėlį, bet tuo pačiu be jų darbo tas lyderis būtų daug menkesnis arba jo išvis nebūtų.

Tad supratę, jog lyderis yra kolektyvinis vienos ar kitos žmonių grupės kūrinys. Ir supratę, kad norimas ir mūsų interesus pasiruošęs atstovauti/ginti lyderis niekaip neatsiranda mes turime pasirinkti du galimus variantus:

a) Lyderį sukurti parėmus (arba užsiauginus) mums tinkamą žmogų;

b) Išvis atsisakyti lyderio koncepcijos ir remtis „Leaderless resistance“ (pasipriešinimas be lyderio) taktika. Ką reikštų perėjimas prie idėjos „nėra lyderio-visi lyderiai“.

Variantas a) yra dažnai naudojamas. Ir jis dažnai būna gan sėkmingas. Iš Lietuvos praktikos yra tikslus Rolando Paulausko ir Kazimiero Juraičio anksčiau veikęs duetas. Taip, Rolandas ir anksčiau buvo žinomas ir girdimas, bet į platesnius vandenis išplaukė tik gan veiklaus Juraičio pastangomis (čia nevertinant asmenybių ar galutinio rezultato). Kol Juraitis ( ir jo komanda) suko video filmus su Rolandu ir visaip stūmė jį į rinkiminę politiką, tol Paulauskas buvo girdimas ir matomas. Juraitis pasitraukė ar buvo patraukas nuo Paulausko. R. Paulauskas tapo labai mažai matomas ar girdimas.

Atrodo kas čia tėra tas vienas ar keli už lyderio stovintys žmonės, bet realiai jie gali reikšti labai daug.

Kuo daugiau žmonių dirba ties vieno ar kito lyderio projekto – tuo tas lyderis bus vis labiau matomas ir stipresnis. Ir čia net neesmė ar ši taktika naudojama partijai, rinkimams, info sklaidai, profsąjunginei veiklai ar religiniam kultui kurti. Visur veikia tas pats principas – Lyderis yra kuriamas ir jį kuria aplink jį esantys žmonės.

Žinoma, jeigu lyderis yra tūpas, bailus ar šiaip neturintis motyvacijos bei bent minimalių reikiamų įgūdžių tai bandymas per jį įgyvendinti kolektyvinius tikslus gali strigti ar net nepavykti. Būna ir taip. Lyderis yra projektas. Projektai ne visada gali būti sėkmingi.

Variantas B) kuris yra man pats žaviausias ir mano manymu pats perspektyviausias. Kaip pavyzdį sėkmingo „be lyderio“ veikimo pavyzdys būtų vadinamasis „Žemės referendumas“. Taip, Pranciškus tikrai buvo vėliava ir autoritetas. Jis daug darbo ir savęs įdėjo į šią veiklą. Čia be diskusijų. Tačiau visą sėkmę čia sudarė būtent daugybės smulkių lyderiukų ir kartais visiškai priešingų grupių susiliejimas bendram darbui. Buvo aiškus tikslas – surinkti bent 300 000 galiojančių parašų per 3 mėnesius – visi kiti klausimai buvo stumiami lauk. Jog neprasidėtų eilinė skirtingų grupelių skerdykla.

Kadangi tikslas ir veiksmai tikslui pasiekti buvo aiškūs tai niekas negalėjo sustabdyti sėkmingą parašų rinkimo procesą. Nebuvo ką eliminuoti, nes visos darbščiosios bitelė, mini lyderiukai, buvo pasklidę po visur. Didelė dalis net vienas kito nepažinojo.

Referendumo proceso metu buvo galima išvysti begalę asmenybių virsmų kai žmogus būdamas gan droviu ir niekada gyvenime neužkalbindavęs nepažįstamo žmogaus staiga surinkdavo 100 ar daugiau parašų tiesiog gatvėje.

Kai konkretus žmogus supranta tikslą ir žino ką reikia daryti norint pasiekti tikslą tai automatiškai jis pats tampa lyderiu ir jam nebereikia atskiro vadovo. Gal nebent draugo, pašnekovo, jog sunkesnę dieną palaikytų.

Taktika eiti be lyderio yra puiki dar ir tuo, jog lyderis gali: Susirgti, išduoti, numirti, pakeisti pažiūras, pridaryti fatališkų klaidų ir t.t. ir t.t

O žmonės kurie remiasi ne konkrečiu lyderiu o tam tikra idėja. Žmonės kurie kiekvienas gali imtis lyderio rolės atskiroje situacijoje (kad ir smulkioje, bet per laiką ir didesnės grupės veikimą išgaunant sinergijos efektą) yra nelabai sustabdomi. Nes būna neaišku ką stabdyti. Ką, tą mielai atrodančią močiutę? Tą studentą ar IKI kasoje dirbančią vidutinio amžiaus kasininkę?

Reziumė tame, jog lyderis, bet kuriuo atveju (a ar b) yra kuriamas. Ir jį kuria žmonės. Ir be organizuoto žmonių veikimo jokie mistiniai lyderiai nieko nepakeis.

Aš kalbu apie realią lyderystę o ne jos simuliaciją kaip buvo rašyta anksčiau.

Vieno, kad ir puikaus žmogaus veikla negali daug pakeisti, bet jeigu šalia jo atsitoja daugiau žmonių ir kartu dirba, tai jau, su laiku, matysim vieną ar kitą rezultatą. O jeigu tie visi žmones viską statys ne ant vieno iš savo kolegų, bet ant konkrečios idėjos/idėjų, tai tokios kolektyvinės lyderystės niekas nepajėgs įveikti. Tik jie patys.

Marius Jonaitis