2017 m. rugsėjo 10 dieną Vilniuje, prie Seimo įvyko „Kovotojų už Lietuvą sąjungos“ užregistruotas protesto mitingas „Gelbėkimės nuo galutinio sunaikinimo!“. Susirinko apie 25 – 30 protestuotojų. Daugiau buvo protestuojančio prieš protestuotojus lansdberginio jaunimėlio. Mitinguotojai pasisakė prieš NATO, Europos Sąjungą, Lietuvos gyventojų išvarymą į Vakarus, už darbo žmogaus teises ir socialinį teisingumą. Mitinge kalbėjo ir pretenduojantis į kol kas neformalius nesisteminės opozicijos lyderius, signataras Z. Vaišvila.
Dar visai neseniai, prieš 3-4 metus, toje pačioje vietoje tokius pat mitingus su tokiais pat lozungais rengė ir A. Paleckis su savo šalininkais, kurių susirinkdavo ženkliai daugiau. Jis irgi tada pretendavo į nesisteminės opozicijos neformalius vadovus. Šalia vieno ir kito, ir tada, ir dabar, vis sukiojosi vienas ir tas pats žmogus – G. Grabauskas su vieniša SLF vėliava.
Taigi, nuo Paleckio iki Vaišvilos – toks akivaizdus idėjinio nesisteminės opozicijos pasimetimo pavyzdys. Ir Paleckio, ir Vaišvilos, kurie šiaip jau atrodė visiški antipodai, požiūriai šiandien pasikeitė. Žmogus gali evoliucionuoti ir jo požiūriai gali keistis. Bet jeigu jie keičiasi į diametraliai priešingą pusę, – tai ne asmenybės vystymasis, o jos degradavimas arba tiesiog politinis gudravimas. Dažniausiai – ir viena, ir kita.
Nesisteminei opozicijai reikalingas lyderis, kuris iškiltų ne iš buvusios komunistinės ar sąjudistinės nomenklatūros, o iš jos pačios gelmių, kaip sakoma, iš liaudies. Bet tam visų pirma reikia surasti bendrus idėjinio salyčio taškus, suderinti bendras ideologines pozicijas. Dabartiniame etape tokiomis pozicijomis galėtų būti bent dvi: atgaivinta neutraliteto idėja užsienio politikoje ir socialinės valstybės idėja vidaus politikoje. Tuo pačiu pagrindinis nesisteminės opozicijos tikslas būtų – pakeisti socialinį, ekonomiį ir politinį Lietuvos kursą.
Nesisteminei opozicijai reikalingas lyderis, kuris iškiltų ne iš buvusios komunistinės ar sąjudistinės nomenklatūros, o iš jos pačios gelmių, kaip sakoma, iš liaudies. Bet tam visų pirma reikia surasti bendrus idėjinio salyčio taškus, suderinti bendras ideologines pozicijas. Dabartiniame etape tokiomis pozicijomis galėtų būti bent dvi: atgaivinta neutraliteto idėja užsienio politikoje ir socialinės valstybės idėja vidaus politikoje. Tuo pačiu pagrindinis nesisteminės opozicijos tikslas būtų – pakeisti socialinį, ekonomiį ir politinį Lietuvos kursą.
Pradžiai gal reikėtų sušaukti nesisteminę opoziciją atstovaujančias plataus spektro (nuo sąlyginio Paleckio iki sąlyginio Vaišvilos) organizacijas bei veikėjus į kokią konferenciją, susitarti dėl bendrų nuostatų, išrinkti koordinacinį komitetą ir numatyti veiksmų programą.
Nauja politika reikalauja ir naujų lyderių, kurių, deja, politinėje Lietuvos padangėje kol kas nesimato. Jie gali išryškėti tik praktinėje politinėje kovoje.
SLF infocentras