Niekas nebežino, ka reiškia adyti kojines. Ir jei gilinamės į istoriją – nė vienas iš jaunesnių nei šešiasdešimt metų žmonių nežino, ką reiškia persiuti kostiumą ar paltą.
Niekas nebevalo kilimų pirmu sniegu ar raugintų kopūstų sultimis.
Kasetės galvutės trigubu odekolonu niekas nebevalo. Magnitinės juostos kasetėse jie taip pat nebeklijuoja laku.
Niekas neišsikerpa TV programų iš šeštadienio laikraščio ir neišryškina jame įdomių programų, kurias būtina pasižiūrėti.
Siuntiniuose servelato niekas nebesiunčia.
Niekas nebelaiko tuščių alaus skardinių servantose.
Niekas nebesigiria, kad gali uždegti degtuką žiebtelėjęs jį į lango stiklą ar į kelnių klešnę.
Niekas netiki, kad geriausia priemonė nuo kosulio yra medaus kompresas naktį.
Ant arbatinuko snapelio niekas nebekabina sietelio.
Plastikinių maišelių niekas nebeplauna.
Kiekvieną vakarą niekas nebeužsuka laikrodžio ar žadintuvo.
Lygindami kelnes niekas nebepurškia vandens iš burnos.
Natūralių šerių dantų šepetėliu dantų niekas nebevalo. Keista, bet jie buvo pigiausi.
Niekas nepateikia nusipirktų koldūnų kaip pagrindinio patiekalo ant šventinio stalo.
Niekas nebeprisimena, kuo mėlynas trintukas skiriasi nuo raudono … Bet aš atsimenu! Mėlynas ištrina pieštuką, o raudonas ištrina rašalą.
Niekas netiki, kad porties diena turėtų būti kartą per savaitę …
Daugiau niekas nerenka naudingų patarimų iš nuplėšiamų kalendorių.
Tam, kad padaryti kasmetinį šeimos portretą, niekas nevažiuoja į fotoatelje.
Niekas nepuošia buto sienų savo paties deginimu ar reljefu.
Niekas nebepoše bantais savo gitaros.
Niekas neprisimins, kad kai iš po megztinio kyšo marškinėliai – jie vadinami „iš penktadienio į šeštadienį“ ir apskritai yra tiesiog nepadoru!
Niekas daugiau nepalieka keptuvėje sviesto „kitam kartui“.
Niekas seniai negirdėjo šviežių anekdotų apie Štirlicą ir Vasilijų Ivanovičių. …
Mes būsime pirmoji karta, kuri nepaliks savęs pėdsakų. Mes nepaliksime savo laiškų. Ir sau patiems savo jaunystėje. Nepaliksime senesnių laiškų draugams, su kuriais kartu praleidom negrižtamas dienas. Nepaliksime savo rašysenos, trinto, suglamžyto, sulankstyto popieriaus, vokų su adresais, antspaudais, tų, kam ir iš ko, vardų.
Nuotraukų nepaliksime.
Viskas išnyks elektroniniame šurmulyje. Net ir dabar negalime išsiimti savo nuotraukų albumo, negalime rašyti ant nuotraukos kitos pusės – nėra kitos pusės. Nėra kur užrašyti, kad tai aš, o tai – Ženia, tai Maša, tai mes. Mes nepaliksime savo veidų. Nebus įvairių metų atsiminimų, dienoraščių, užrašų, laiškų, nuotraukų. Nebus biografijų, rašysenos, visko, kas kažkam galetu likti gija mums, visiems laikams dingusiems.
Pirmieji ištirpsime be pėdsakų. Sveika, programėlių, kompiuterių ir socialinių tinklų era. Tau pavyko mus ištrinti.
Jokūbas Kedmi
