Naujas akmens amžius

Nuo Biblijos laikų, analogiškai kaip anas pasaulis padalintas į rojų ir pragarą, taip ir šis mūsų pasaulis per visus istorinius vystymosi etapus dalijosi į du pasaulius, kuriems atstovavo įvairios socialinės grupės, politinės jėgos, religinės konfesijos bei geopolitiniai centrai. Abu pasauliai (pirmas ir antras) nuolat kovojo vienas su kitu, o jų atstovaujamos jėgos tuo pačiu išreikšdavo ir 2 bendrasociologines istorines tendencijas: vieną jų sąlyginai galima pavadinti „modernistine – civilizatoriška“, kitą – „tradicionalistine“.

Antikos laikais pirmas pasaulis – tai buvo žinoma „civilizatoriška“ Romos imperija, kuri kariavo su aplinkiniu antru „tradicionalistiniu“ barbarišku pasauliu. Viduramžiais krikščioniška „civilizuota“ Europa rengė kryžiaus žygius prieš antrarūšius pagonis ir musulmonus. Naujais laikais Vakarai per jėgą bruko savo „civilizaciją“ kolonijų aborigenams. XX amžiuje civilizuotas Vakarų kapitalistinis pasaulis vykdė žūtbūtinę kovą su „azijietišku“ socialistiniu pasauliu. Ir panašu, kad dabartinis globalus pasaulis vėl dalijasi į „demokratiška“ civilizuotą Vakarų pasaulį su jo nauja vaivorykštine transhumanistine etika ir rytietiška tradicinių „barbariškų“ vertybių pasaulį.

Iš pirmo žvilgsnio vertinant istorijos peripetijas atrodo, kad visuose dviejų pasaulių susirėmimuose nugalėdavo „civilizatoriai“ ir, logiškai mastant, reikėtų daryti išvadą, kad jie laimės ir dabartinį „hibridinį“ karą. Bet gilesnė istorinė analizė verčia suabejoti formalios logikos privalumais šioje vietoje.

Kariaudama su aplinkiniais barbarais senovės Romos imperija nuo jų atakų žlugo pati. Nors žinoma prieš tai ji jau pradėjo „pūti“ iš vidaus. Krikščionys nors galų gale ir nugalėjo pagonis bei siekė išvaduoti „Jėzaus Kristaus karstą“ iš musulmonų, bet iš dalies „susipagonino“ ir „islamizavosi“ patys, užplieskė inkvizicijos laužus po visą Europą, sudievino virtualinę realybę, kaip kadaise pagonys medžius ir gyvulius, bei pavertė dabartinį Paryžių „100 mečečių miestu“. Vakarų kolonizatoriai galų gale buvo priversti patys sumokėti už savo“civilizatorišką“ misiją, o dabar dar ir masiškai atgailauti, atsiriboti bei griauti istorinius paminklus ir atlikti radikalų kultūrinio paveldo „dekolonizavimą“. Žlugus pasaulinei socializmo sistemai, komunistinė Kinija stumia Vakarų „nugalėtojus“ į istorijos užribį ir perima iš Vakarų civilizacijos ramsčio – imperialistinių JAV – globalinės ekonomikos variklio vaidmenį.

Ir dabartiniais laikais „civilizatoriai“ kažin ar švęs besąlygišką pergalę prieš „tradicionalistus“. Nes visos ligšiolinės jų pergalės būdavo pasiekiamos jų pačių degradacijos sąskaita. Per visus europinius karus ir revoliucijas, užkariavimus ir atkariavimus pirmiausia žūdavo pasionariškai užkoduoti „civilizatoriai“. Taigi per praėjusius amžius Europos genofondas bei jos kūrybinės galios ženkliai suprastėjo. Tai matosi ir iš dabartinės vakarietiškos kultūros lygio bei turinio.

Panašu, kad „nugalėtojų – civilizatorių“ degradavimo tendencija artėja prie savo loginės istorinės pabaigos – nugalėtojai nugalės patys save, tai yra galutinai nužmogės. O išlikę žmonėmis „tradicinionalistai“ pradės naują civilizacinio žmonijos vystymosi etapą ir kurį laiką bus priversti gyventi greta savotiškos postmodernistinės „biomasės“, tai yra belyčių, betaučių, beklasių, bešeimių ir beveidžių „civilizatoriškų“ būtybių, kaip kadaise akmens amžiuje homo sapiensai kurį laiką gyveno greta neandertaliečių, kol jie galutinai neišsigimė. Tik šį kartą pastarieji, nors ir pilki viduje, išoriškai bus karnavališkai spalvingi bei triukšmingi ir mojuos ne kuokomis, o naujausios kartos aifonais. Ir dabar tai bus jau ne evoliucijos pakopa, o involiucijos rezultatas. Ir šie involiuciniai padarai toliau temps paskui save į dugną likusią sveiką žmonijos daugumą. Pagal fizikos dėsnius nutempti žmogų į apačią visada lengviau nei pakylėti jį į viršų. Išsigelbėjimas lieka tik vienas-atkurti valstybines sienas, priimti nacionalinius įstatymus ir jungtis į naujas tradicines sąjungas.

Istorija, kaip žinia, kartojasi. Šį kartą makabriško tragifarso pavidalu.

Michailas Bugakovas