Europos Komisija atsiuntė dokumentą dėl Rusijos tranzito į Kaliningradą ribojimo.
„Dokumentas turi daug neaiškumų ir sukelia papildomų problemų“, – sakė Šimonytė.
Bet mūsų žmonėms atrodo, kad kur kas daugiau problemų Lietuvai sukelia išmintimi nepasižyminti mūsų valdžia.
Maskva sako, kad tranzito ribojimais pažeidžiami tarptautiniai susitarimai ir grasina atsaku.
Reaguodama į situaciją EK šiuo metu rengia atnaujintas gaires dėl sankcijų.
Šimonytė rėžia: „Sankcijos turi būti įgyvendinamos, o sulaukus nepalankaus Komisijos sprendimo to traktuoti kaip pralaimėjimo nebūtų galima. O kad Putinas visus nugali ir visada prieš visus laimi yra mantra, kartojama 10 metų“.
L. Kasčiūnas sako, kad Lietuvos pozicija dėl Kaliningrado tranzito apribojimo yra aiški – Lietuva elgsis taip, kaip nustatys ES išaiškinimai.
Apie ką buvo kalbėtasi šiandien „elitui“ susirinkus pas Prezidentą – neaišku.
Užtat aiškūs kiti dalykai: nieko gero negalima laukti, kai šalį valdo gaujos valdžia.
Jei valdantieji pripažinti klaidų nesugeba ir patys valdytis nemoka, kaip jie gali valdyti valstybę?
Valdyti valstybę vien einant pareigas – neįmanoma.
Kai valdžios „blondinės“ yra supamos dvaro „klapčiukų“ pagyrų ir pataikavimų, o teisingų patarimų jos negauna, – šalis atsiduria pavojuje.
Valdantieji vis dar nesuvokia, kad politika – tai menas bendradarbiauti su priešu ir su neišvengiamybe.
Viskas, ką „sugeba“ ši vyriausybė, tai įvesti mokesčius ir nepaprastąją padėtį. Išvesti jų valdžia nemoka. Ji moka tik išvesti iš proto.
Kai vyriausybė bijo žmonių, tai laisvė.
Kai žmonės bijo vyriausybės, tai – tironija.
Baisiausia yra tai, kad mes turime grumtis su savo valdžia, kad išsaugotume svarbiausius dalykus: laisvę ir taiką.
Blogai valdomai šaliai svarbiausia panacėja – infliacija, antra – karas: ir abi jos atneša pražūtį.
Mūsų valdžia atrodo apgailėtinai, juokingai ir graudžiai.
Jie nesuvokia, kad bet kuris valdžios žmogus iškyla iš liaudies, bet niekada pas ją negrįžta.
Valdžios neteisingi veiksmai pražudo daug daugiau žmonių nei pandemija ir karas. Kai kurie politikų sprendimai prilygsta nusikaltimams ir žmones nusiaubia žiauriau nei baisiausios istorijos rykštės: badas, maras ir karas kartu sudėjus.
Valdantieji daro viską, kas blogiausia, nesitardami su niekuo.
Jie stato šalį į beprasmį pavojų.
Jiems nusispjauti, kad tauta reikalauja jų padėti mandatus.
„Blondinės“ nesupranta, kad jų gyvenime ir valdyme išbraukus klaidas liks tik parašas.
Jiems DZIN – geras vardas, žmogaus, vadovo ar valstybės GARBĖ.
Žmogus gali keturias savaites gyventi be maisto, keturias dienas – be vandens, keturias minutes – be oro, bet nė sekundės – be GARBĖS.
Nes garbė svarbesnė už gyvybę ir brangesnė už gyvenimą.
Kiekvienas žmogus, kiekvienas vadovas turi siekti, kad jo sprendimai ir žodžiai būtų garbingi, kad turėtų palaikymą ir visada baigtųsi kitų žmonių širdyje.
O kur baigiasi Landsbergio, Šimonytės, Armonaitės, Čmilytės žodžiai?
Kiekvieną darbą, veiksmą, žodį reikia apgalvoti, išjausti, išglostyti ir tik tada išlydėti.
Skaudu matyti, kai Lietuvą puola ne užsienio valstybės, o gerai apmokama ir puikiai ginkluota tapinų ir raskevičių kariuomenė. O valdžios režimo ruporai kiekvieną vakarą per televiziją šlovina „boldinių“ pergales.
Tiek apie parnerystes, tiek apie narkotikus, tiek apie Kaliningrado tranzitą jokių diskusijų su tauta nebuvo – jie sklando kaip dvasia. Niekas nežino, kas ką ten už uždarų durų sprendžia. Yra vien tik pasipiktinimas, kad piktinasi kiti.
Aišku viena: prieštaraujantys valdžiai – baudžiami ir egzistuoja tik viena tiesa.
Persekiojimas už valdžios kritiką, persekiojimas už nepritarimą genderinėms „vertybėms“, persekiojimas už nuomonę vykdomas kasdien. Ir tai – siaubinga.
Veikia „antrankių“ partija, „kibernetinė policija“, teisinis režimas. Antrankius jie vadina „žmogaus teisėmis“.
Valdantieji valosi kojas į viską ir tuo didžiuojasi. Daugiau nieko jie ir nesugeba. Jie varo patyčias ant „tamsios“ Lietuvos, nors iš jos žmonių kišenės gyvena.
Jų televizijos laidos – tikri nuodai. Net paskiepijus jų pasiutligė nepraeina.
Už patyčias jiems mokami mokesčių mokėtojų milijonai, kerštu už kitokią nuomonę grindžiama jų karjera, pelnai ir gyvenimo sėkmė.
Tai – jokio intelekto, jokių sugebėjimų, jokios kultūros nei savigarbos neturintys rėksniai, kuriuos siutina maršai ir mitingai.
Sunkiai įsivaizduoju, apie ką gali kalbėtis Prezidentas, susitikęs su tokiu „elitu“.
Jei Kudirka atsikeltų, kurs stiprybę semia,
vardan tos Lietuvos lįstų vėl į žemę…
