Kad jas suprastume, pradėkime tuo, kad išsilaisvinimas iš patriarchalinių santykių XX amžiuje įvyko – kaip minėjome – ne vien tik socializmo kraštuose, bet ir labiau išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse. Jose moters emancipacija taip pat visiškai reali, nes pastaroji – būdama integruota į kapitalistinę darbo rinką – paprastai nebėra taip ekonomiškai priklausoma nuo vyro, kaip būdavo anksčiau. Išsilaisvinusi nuo tokios priklausomybės, ji yra laisva ir nuo tėvų bei giminės suvaržymų, ir nuo luominių apribojimų ir t. t. Tiek moterims, tiek vyrams sukurtos valstybinės socialinių garantijų, tame tarpe pensijų, sistemos. Atrodytų, kad turėjo prasidėti procesas, panašus į vykusį TSRS, kur sunkiai, bet visgi formavosi naujo tipo šeima. Tačiau tikrovė kitokia.
Šeima remiasi tam tikra materialine baze. Istoriškai – kaip žinome – tai buvo patriarchalinis namų ūkis. Jame, viena vertus, vyravo santykiai, atitinkamai varžę asmenybę, iškreipę tiek jos socialinį, tiek dvasinį gyvenimą. Kita vertus, šeimos narių priklausomybė nuo jo, o kartu ir nuo vyro kaip ūkio savininko veikė kaip tam tikri socialiniai klijai, žodžiu – kaip šeimą „cementavęs“ faktorius. Bet aukščiau minėtieji procesai tokius ūkius, ar bent jau buvusią jų socialinę reikšmę, praktiškai panaikino. Ankstesnių, ikikapitalistinių, saitų – ar jie būtų gimininiai, ar luominiai, ar religiniai – nebeliko. Liko tik nuo jų išlaisvintas, į kapitalistinių prekinių-piniginių santykių tinklą įmestas, individas. Kapitalistinė sistema, – kaip teigė Marksas ir Engelsas, – „sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą“[26]. O santuokos ir šeimos institutui tokia padėtis – iš tikrųjų pragaištinga.
Aišku, Vakaruose ir buvo, ir dabar yra šeimų, kurios, kad ir gyvendamos kapitalistinėje visuomenėje, iš esmės panašios į tarybinį modelį. Bet bendroji tendencija yra ta, kad, atmirus materialiniams patriarchalinės šeimos pagrindams, patsai šeimos institutas išgyvena eroziją, apie kurią byloja tiek smarkiai kritę gimstamumo rodikliai, tiek beveik taisykle tapusios skyrybos. Išsivysčiusiuose kapitalistiniuose kraštuose apie tai byloja tikrų tikriausia demografinė krizė, kurios lemiamus praradimus Europoje ir Jungtinėse Valstijose stengiamasi kompensuoti masine imigracija iš trečiųjų šalių. Be jos, esamoms tendencijoms nesikeičiant, ilgainiui lauktų depopuliacijos perspektyva.
Išnykus patriarchalinės šeimos prielaidoms, individas lieka – kaip minėjome – laisvas nuo visokiausių suvaržymų; bet kartu jis išsilaisvina ir nuo išorinių veiksnių, skatinančių kurti šeimą. Pavyzdžiui, anksčiau Europoje nebūta nei kontracepcijos, nei socialinių garantijų sistemos. Todėl vaikų gimdymas būdavo ne tiktai neišvengiamas, bet netgi tiesiogiai reikalingas kaip būdas aprūpintai senatvei užsitikrinti. Trečiojo pasaulio šalyse, kur panašios sąlygos vyrauja ir šiandien, atitinkamai ir didžiulis gimstamumas. O kokia situacija taip vadinamame Pirmajame pasaulyje, kur mokamos valstybinės pensijos tokį tiesioginį priklausomumą nuo vaikų lygtais panaikina, jau nurodėme.
Rašau „lygtais“, nes iš tikrųjų dalyko esmė, kiek tai liečia suaugusių vaikų paramą pasenusiems tėvams, niekur nedingsta. Tiktai įgauna kitą formą, tarpininkaujant valstybinėms įstaigoms. Be dirbančių jaunesnių kartų atstovų, pensininkų išlaikymas praktiškai neįmanomas. Elementari tiesa, kad be giminės pratęsimo gyvuoti negali joks sociumas, nepriklausomai nuo jo santvarkos ar ideologijos, čia pasireiškia paradoksaliu bumerango efektu, patiriamu visų šitaip „išsilaisvinusių“, bet faktiškai akligatvin patekusių visuomenių. Iš jo, kaip sakėme, bandoma bėgti migrantų pagalba. Bet tai veikiau dirbtinis organizmo gyvybės palaikymas, nei tikra išeitis iš situacijos. Kitos valstybės stengiasi taikyti daugiau ar mažiau pasiteisinančią į šeimų kūrimosi ir gimstamumo skatinimą orientuotą politiką (vadinamuosius vaiko pinigus ir kt. finansines priemones). Visgi pati erozijos tendencija išlieka, nes ankstesniojo materialinio pagrindo nebėra, o kitokie motyvai, kurie iš esmės priklauso dvasinės kultūros, arba vadinamojo antstato sričiai – nesuformuojami. Lieka tam tikras vakuumas.
Simptomiška, kad tokia padėtis būdinga būtent išsivysčiusio kapitalizmo šalims – toms – kurios šiame, XXI amžiuje, jau yra įžengusios į socialinės-ekonominės, politinės bei kultūrinės stagnacijos, puvimo ir netgi regreso būseną, daug kuo primenančią Romos imperijos, ypač vakarinės jos dalies, saulėlydį III-V mūsų eros amžiais. Simptomiška ir tai – turint omeny Romos precedentą – kad čia stiprėja ir homoseksualizmo bei kitokios, neįprastos, į natūralios žmogaus reprodukcijos rėmus netelpančios, tendencijos, pavidalu vadinamosios LGBT ideologijos, kuri tvirtina, kad ir homoseksualizmas, ir transseksualizmas, ir kiti panašūs reiškiniai yra visiškai normalios lytinio gyvenimo formos, kurias visuomenė turėtų pripažinti lygiai taip pat, kaip įprastus vyro ir moters santykius, t. y., suteikti jas praktikuojantiems asmenims teisę tarpusavyje tuoktis, turėti vaikų (aišku, įsivaikinant) ir pan. Bet kokie apribojimai šiuo požiūriu laikomi priespauda, prieš kurią reikią kovoti.
LGBT ideologijos pagrindas – vadinamoji genderių teorija, pagal kurią lytis pirmiausiai yra ne biologinė duotybė, bet socialinis konstruktas. Žodžiu, ne natūralus, bet dirbtinis ir istoriškai kintantis dalykas. Šiuo požiūriu, patsai žmonių skirstymas į dvi lytis, žodžiu – į vyrus ir moteris – laikomas priespaudos forma. Genderių teorija remiasi ne tiktai LGBT, bet ir šiuolaikiniai feministiniai judėjimai, prisistatantys kovotojais prieš tariamas patriarchato liekanas. Būtent tariamas, nes su klasikiniu judėjimu už moterų lygiateisiškumą, kurį rėmė marksizmo kūrėjai ir kuris neatsiejamas nuo pačios komunistinės tradicijos, jis neturi nieko bendro. Iš tiesų, šiuolaikinio feminizmo prioritetas yra nebe teisinė ar socialinė-ekonominė lyčių lygybė, bet pačių lyčių skirtumų, kaip tokių, neigimas, kartu su visiškai realia kova prieš santuokos ir šeimos institutą.
Šioji kova pasireiškia palaikymu juvenalinės justicijos politikai, įprastą valstybės kišimąsi į šeimos reikalus (išskirtiniais fizinės prievartos, asocialios gyvensenos ir pan. atvejais) keičianti vaikų atiminėjimu iš niekuo neprasikaltusių tėvų, vaikus perduodant atitinkamoms įstaigoms, kurios pastaraisiais neretai disponuoja kaip prekėmis, kurios parduodamos per privačias įvaikinimo agentūras, beje, Skandinavijos šalyse kartais perduodant juos ir taip vadinamų vienalyčių porų žinion. Tokie veiksmai būna motyvuojami tiek kažkam neįtikusiomis tėvų pažiūromis, tiek skurdžia šeimos socialine padėtimi.
Visgi reikia paklausti: ką visa tai turi bendro su marksizmu? Tokį klausimą provokuoja objektyvi aplinkybė, kad šiandien viešojoje sąmonėje, ypač Vakaruose ir tiesiogiai jų įtakoje esančiuose kraštuose, kairiosios pažiūros siejamos su LGBT idėjomis ir jų palaikymu. Kad nei marksizmo kūrėjai, nei Tarybų Sąjunga, nieko bendro su jomis neturėjo – šios aplinkybės nekeičia. Todėl į šį klausimą reikia atsakyti.
Marksas ir Engelsas juk parodė šeimos instituto istorinį kintamumą, bet nuo jo neatsiejamos konstantos, būtent – vaikų gimdymo, vyro ir moters sąjungos – jie niekur ir niekada neneigė. Dar daugiau, tiek jų, tiek Lenino idealu buvo toji individualia lytine meile paremta monogaminė šeima, apie kurią kalbėjome aukščiau. Pagaliau, minėtoji juvenalinė justicija – būdama pirmiausiai nukreipta prieš vargingiesiems sluoksniams priklausančias šeimas – turi labai aiškų klasinį pobūdį. Netgi LGBT judėjimai, kaip įtikinamai parodė marksistas ekonomistas iš Britanijos Polas Kokšotas[27], socialiniu-ekonominiu požiūriu išreiškia vadinamosios viduriniosios klasės, žodžiu – smulkiųjų buržua interesus. Negalima pamiršti ir stambiausių kapitalistinių korporacijų (Google, Ford, Coca Cola, Mastercard ir daugelio kitų) finansinės paramos LGBT judėjimui, ir atitinkamos Džordžo Sorošo fondo veiklos.
Bet kokios bebūtų LGBT sąsajos tiek su atskirais kapitalistiniais interesais, tiek su kapitalistine sistema apskritai, aukščiau minėtoji asociacija lieka. Žodžiu, LGBT siejama su kairuoliškumu ir netgi su marksizmu.
Pirma, prie šito prisidėjo įvairūs antikomunistiškai nusiteikę dešinieji ideologai, kartu kritikuojantys ir LGBT judėjimą. Pavyzdžiui, būtent toks yra pasaulinio garsumo psichologas iš Kanados, Džordanas Pitersonas, kurio teigimu LGBT idėjų ištakos slypi postmodernizme, o pastarojo – marksizme[28]. Postmodernizmas atsisako objektyvios tikrovės sampratos ir teigia, kad viskas iš esmės subjektyvu. „Kiekvienas turi savo tiesą, vienos tiesos nėra“, – tokios ir panašios frazės, kiek jomis neigiamas tikrovės objektyvumas, pilnai atitinka vidinę postmodernizmo logiką, kurios pagrindu paprastai remiasi ir LGBT šalininkai. Iš tiesų, jei viskas subjektyvu, jei nieko objektyviai tikro, žodžiu – realaus – nėra, tuomet nėra kaip pateisinti ir seksualinius bei kitokius geismus varžančias dorovines normas. Filosofiniu žargonu tokios pažiūros – tai subjektyvusis idealizmas. Šiuo požiūriu Pitersonas neklysta: LGBT judėjimas tikrai yra postmodernistinis.***** Tačiau marksistinė dialektika, pripažindama pasaulio, žodžiu – tikrovės – objektyvumą, subjektyvųjį idealizmą atmeta. O tai, kaip ir aukščiau mūsų aptarti istoriniai momentai (tiek Markso ir Engelso, tiek Tarybų Sąjungos laikysena šeimynos klausimu), tariamoms sąsajoms tarp marksizmo ir LGBT jokios vietos nepalieka.
Antra, kairieji patys remia LGBT judėjimą. Tiek socialdemokratinės, tiek tariamai socialistinės, partijos Vakaruose paprastai laikosi tokios pozicijos. Kur palaikymas LGBT vyraujančios viešosios opinijos požiūriu yra tapęs gero tono ženklu, šitokias pažiūras priima netgi komunistai. Pavyzdžiui, JAV iš daugybės partijų, vadinančių save komunistinėmis, prieš LGBT dabar nepasisako nei viena, o paskutinioji, kuri tokios pozicijos laikėsi – maoistinė Revoliucinė Komunistų Partija – savo ankstesnių pažiūrų atsisakė dar 2001-aisiais metais[29]. Nemažai ortodoksiniam marksizmui-leninizmui save priskiriančių partijų šiandien į LGBT žiūri teigiamai. Europoje šiai tendencijai kontrastuoja tiek prieš vadinamąsias vienalytes santuokas, tiek prieš LGBT ideologiją apskritai, pasisakanti Graikijos Kompartija[30]. Tačiau tendencija lieka, nes dauguma šiandien laikomų kairiaisiais, iš tikrųjų yra liberalai, kuriems savas tiek liberalistinis laisvės supratimas, tiek aukščiau minėta postmodernistinė mąstysena, o dalis komunizmo šalininkų – kaip matome – yra patekę į pastarųjų idėjinę bei kultūrinę įtaką.
Kaip nekeista, Marksas ir Engelsas homoseksualizmui nesimpatizavo. Iš tiesų, kaip matyti iš pastarųjų susirašinėjimo[31], į faktinį LGBT judėjimo pradininką, atvirai savo homoseksualinę orientaciją deklaravusį ir už įvairių formų homoseksualinių santykių legalizavimą agitavusį Karlą Heinrichą Ulrichsą, marksizmo kūrėjai žiūrėjo itin neigiamai. Dar daugiau, jie nuogąstavo dėl ilgalaikių šios tendencijos pavojų, o būtent, augančios šitokių veikėjų įtakos visuomenėje, kuri grėstų tikrų tikriausiu pederastų įsisiautėjimu. Likimo ironija, kad Marksas ir Engelsas ne tik buvo teisūs, bet tiek dalies šiuolaikinių savo „kritikų“, tiek kai kurių „pasekėjų“, yra siejami su LGBT judėjimu, kuriam neabejotinai nebūtų pritarę.
LGBT yra iš esmės liberalistinė idėja. Kaip tokia, ji remiasi vadinamąja individo „išlaisvinimo“ samprata: išlaisvinimo nuo bet kokių apribojimų, suvaržymų ar aukštesnių normų, kurios nurašomos kaip priespaudos prieš individą formos. Iš tikrųjų LGBT ideologija neatsiejama nuo vadinamosios 1960-ųjų „seksualinės revoliucijos“, už kurios Jungtinėse Valstijose stovėjo Rokfelerio ir Fordo fondų finansuotas Alfredo Kinsio institutas prie Indianos universiteto, kurio įkūrėjas – Alfredas Kinsis – savo pseudomoksliniuose tyrimuose naudodavosi pedofilų teiktomis duomenų lentelėmis[32]. LGBT reiškiasi kaip kraštutinio individualizmo forma, siekianti „išlaisvinti“ individą nuo jo paties žmogiškosios prigimties. Lietuvoje šiuo požiūriu taiklių pastabų padaro šios „išlaisvinimo“ ideologijos kritikas, bet kartu aršus antikomunistas Vytautas Radžvilas, knygoje „Erotas ir revoliucija“[33], vis dėlto klaidingai siedamas šią tendenciją su marksizmu.
Marksizmas irgi skelbia žmogaus išlaisvinimo programą, bet laisvės, kurios siekia komunizmas, turinys yra visiškai kitas, iš esmės nesuderinamas su aukščiau minėta liberalistine laisvės samprata. Nors komunistai siekia žmogaus išlaisvinimo nuo ekonominio išnaudojimo ir priespaudos, jų tikslas – ne nuo visuomenės, drausmės, dorovės ir, pagaliau, nuo paties savęs laisvas individas – o žmogus, kuriame pilnai pažadintos kūrybinės galios nukreipiamos tiek į jo paties asmens savirealizaciją, tiek į tarnavimą kolektyvui, žodžiu – liaudžiai. Iš tiesų, komunizmas galimas tiktai kaip aukščiausios dvasinės kultūros visuomenė, kelianti griežtus tiek drausmės, tiek visuomeninės dorovės reikalavimus. Šiuo požiūriu viena, būtent komunistinė „laisvė“ yra ne tiktai nesuderinama, bet tiesiog diametraliai priešinga liberalistinei „laisvei“, kurią LGBT ir propaguoja, ir praktiškai išreiškia.
Bėda tame, kad komunistai, pagauti XX amžiaus pabaigoje įvykusio realiojo socializmo kracho – nė nekalbant apie gerokai anksčiau prasidėjusią paties komunistinio judėjimo ir jo ideologijos formų stagnaciją bei krizę – sąmoningai arba nesąmoningai asimiliavo būtent liberalistines laisvės idėjas, iš esmės atitrūkdami nuo tikrųjų, galime sakyti, tradiciškai humanistinių marksistinės pasaulėžiūros pagrindų. Žodžiu, jie patys – kaip ir daugelis kitų – liberalizavosi.
Šiame kontekste dėsninga, kad minėtai šeimos instituto erozijos problemai sprendimus paprastai siūlo ne kairiosios, bet dešiniosios, neretai (nors ne visada) antikomunistinės politinės jėgos. Be to, LGBT ideologija – tiek įvairiais jos šalininkų ekscesais, tiek apskritai savo priešiškumu žmogiškajai prigimčiai – iššaukia stichišką „apačių“ pasipriešinimą visame pasaulyje. Vėlgi, iniciatyva priklauso dešiniesiems, prisistatantiems kovotojais už „tradicinę šeimą“, kurią dauguma kairiųjų – tiek kai kurie socialistai, tiek kairieji liberalai – asocijuoja su patriarchaline šeimos forma. Tokios, „tradicinės šeimos“ gynimas skelbiamas ir LGBT propagandą apribojusioje V. Putino Rusijoje. Bet šiame kontekste „tradicinė šeima“ – tai ne patriarchalinė, bet būtent tokia, kokią mums paliko tarybinis patyrimas. Žodžiu, lygiateisė vyro ir moters sąjunga.
Kiek tokios bei panašios dešiniųjų deklaracijos tikros, kiek jomis reiškiasi paprasčiausia demagogija – čia mums neturi principinės reikšmės. Svarbiausia tai, kad turime opią problemą, kuri, iš esmės būdama kapitalistinės raidos akligatvio pasekmė, kartu peržengia santvarkų ir ideologijų ribas tuo, kad jos sprendimas būtinas ilgalaikiam bet kokios, nesvarbu – ar kapitalistinės, ar komunistinės – visuomenės gyvavimui. Komunistų nesugebėjimas kaip reikiant ją atliepti yra viena iš daugelio pastarųjų marginalizacijos, o kartu ir idėjinio išsigimimo Vakarų pasaulyje, priežasčių. Vis dėlto, yra ir prablaivėjimo ženklų. Pavyzdžiui, vienoje iš Švedijos kompartijų, daugelį metų reiškiančios palaikymą tiek feminizmo, tiek LGBT idėjoms, 2019 m. įvyko skilimas, kurio pagrindu buvo dalies narių nepasitenkinimas tokia partijos orientacija, vietoje dirbančiųjų sluoksnių reikalų keliant LGBT ir kitokias panašias tendencijas[34]. Bet vien tokio – ekonominiu ir politiniu pragmatizmu paremto – atsisakymo yra maža. Iš tikrųjų reikia kažko daugiau – tiek nuoseklaus LGBT teorijų paneigimo, tiek konstruktyvios alternatyvos ir joms, ir patriarchalinės praeities idealizavimui.
Marksistinės pasaulėžiūros tam pilnai pakanka. Tiek Markso ir Engelso, tiek TSRS palikimas šeimyninio klausimo srityje mums suteikia ir reikiamas metodologines priemones, ir teigiamus praktinius pavyzdžius šios problemos išsprendimui. Ypač mums, kaip buvusios tarybinės šalies atstovams, jį įsisavinti galima tikrai sklandžiai, be abejo, tuo neneigiant bendros, pasaulinės šio klausimo reikšmės. Nes ,jei tikrai mes siekiame naujo tarptautinio komunistinio judėjimo, jisai privalo atsakyti į visus opiuosius šiandienos gyvenimo klausimus, siūlydamas ne tiktai kritiką, bet ir konstruktyvią alternatyvą. Nelieka abejonių, kad šioje, šeimyninėje srityje, toji komunistinė alternatyva yra ne kas kita, kaip tvirta, abipuse sutuoktinių meile bei pagarba paremta monogaminė šeima.
***
***** Postmodernizmas – tiek kaip tam tikra filosofija, tiek kaip visuomenės pertvarkymo projektas – iš tiesų sudaro atskirą temą, išeinančią už šio rašinio ribų, kuriai reikės pašvęsti atskirą straipsnį.
[26] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 11.
[27] P. Cockshott. Class and the LGBT Lobby.–Paul Cockshott‘s Blog, August 29th, 2017.
[28] J. Peterson. Postmodernism: definition and critique (with a few comments on its relationship with Marxism).–jordanbpeterson.com, May 25th, 2018.
[29] On the Position on Homosexuality in the New Draft Programme. –Revolution. The voice of the Revolutionary Communist Party, USA.
[30] Восстановить правду и истинное положение дел.– Коммунистическая партия Греции, 5 января 2016 г.
[31] Ф. Энгельс. Письмо Карлу Марксу. –К. Маркс, Ф. Энгельс. Сочинения, Т. 32. Москва, 1964, стр. 259-260.
[32] A. Kinsey. Sexual Behavior In The Human Male. Philadelphia and London, 1949, p. 174-180.
[33] V. Radžvilas. Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija. V., 2014.
[34] Swedish Communists Launch New Workers’ Party Without Multiculturalism, LGBT, Greta Thunberg.– Sputnik News, December 20th, 2019.
Kristoferis Voiška
