Panašų, kad buvę Sąjūdžio aktyvistai pradėjo eilinę Lietuvos gelbėjimo operaciją. Laikraštis „Respublika“ skelbia seriją pokalbių, kuriose 3 didžiavyriai – V. Tomkus, A. Butkevičius ir A. Juozaitis – aptarinėja valdžios perėmimo ir Lietuvos gelbėjimo scenarijus.
Vyrai strateguoja, planuoja, braižo schemas. Schema paprasta – jų pačių „Didžioji troika“, kaip koks „kolektyvinis Jėzus“, skirs „12 apaštalų“, kurie savo ruožtu parinks „300 spartiečių“, o pastarieji parengs 141 kandidatą į Seimą. Visam šiam „napoleoniškam“ planui, A. Butkevičiaus paskaičiavimais, prireiks 3 mln eurų. Dalį lėšų bei patalpas pradiniam veiklos etapui skirs V. Tomkus. A. Juozaitis, kaip galima suprasti, pasirūpins moralinių „apaštalų“ autoritetu. Vienų žodžiu, finansisto, karžygio ir kunigo vaidmenys pasidalinti.
Taigi, valdžios paėmimo technologija lyg ir aiški. Neaišku tik, ką jie darys su tą valdžią? Kaip teigia Rytų filosofija, jeigu žmogus ar visuomenė patenka į problemišką situaciją, tai išėjimą reikia ieškoti ten, kur įėjimas. O Lietuvos atveju „įėjimas“ įvyko 1990 metais kartu su Sąjūdžio veikėjais, kurie neatsiklausė žmonių pakeitė visuomeninę šalies santvarką ir jos civilizacinius pamatus. O tai, kaip sakė kitas jau Vakarų išminčius, blogiau nei nusikaltimas, tai – klaida. Istorinė klaida. Ir žmonės, kurie šią klaida padarė, net jai ir pripažins tai, iš principo negali jos ištaisyti. Nes jie patys yra klaida.
Išvesti Lietuva iš Sąjūdžio užprogramuotos socialinės, geopolitinės ir civilizacinės aklavietės gali tik nauji žmonės. Tarp jų žinoma gali būti ir buvę susipratę sajūdiečiai, bet jų kuriami vis nauji „Sąjūdžiai“ – tai tik naujas reakcingų iliuzijų rato apsisukimas.
