Ligonis nepastatys rūmų, jis pastatys ligoninę

Achtung Morijos žemės ligoninės ligoniai, gyvenantys amžiname įšale, Dantės pragaro devintame rate!Pasistengsiu trumpai, nes šia tema disertaciją galima parašyti.

Esame dabar etape, kai baigiamas ligonių galvose griauti ankstesnis valstybės įvaizdis. Valstybės de facto nebeliko nuo 1990 metų, kuomet buvo paskelbta nepriklausomybė nuo sąžinės, garbės, teisingumo, protingumo, pamatinių valstybės dalykų. Išardėme pamatus ir statinys sugriuvo, tačiau dar ilgą laiką jį daugelis matė iliuzinį. Na, dar tie išoriniai atributai ligotose galvelėse kažkiek veikia. Pats matomiausias valstybės griovimo etapas ir aiškiausias buvo privatizacija – valstybė neteko ekonominio pagrindo, jos mėsą nuo skeleto, jei gražiai pasakyti, sudraskė maitvanagiai. O valstybę, jei kas skaitė Marcinkevičiaus „Mindaugas“, yra labai trapus dalykas, kurį reikia iš suskaldytų dalių dėlioti kaip Lego pilį, ir tuo turi užsiimti dauguma žmonių visą savo gyvenimą. O dabar ta valstybė vėl pavirto į kažkieno fabrikus, kelius, įmones, žemę, vandenį.

Mes sugrįžome iš ten, kur išėjome – į vergiją ir feodalizmą. Pas mus jau senokai yra feodalizmas, tuos visokius feodalus naujuosius matote per televizorių – jie jums šypsosi ir mokina kaip gyventi ir ką daryti. Jų pasamdyti išsigimėliai gražiai jums dainuoja ir makaronus kabina tiesiai ant scenos per jums paslaugiai suorganizuotus mitingus. Mitingas tai yra ne kažkokia stebuklinga panacėja, o paprastas anglų kalbos žodis, reiškiantis „susitikimas“. na, susitikote, pabezdėjote, ir išsiskirstėte, o juk diena ne atsitiktinė – 09 10, diena prieš bokštų dvynių griuvimą. Neužilgo bus tas griuvimas jums parodytas ir tie, kurie šaukia šalin valdžią, vėl klyks, kad grąžinkit tą valdžią.

Sugriovus valstybę, o tiksliau jos ideologinį, dvasinį ir etinį pamatą joje gyvenančių žmonių galvose per daugelį įvairių procedūrų, kurios gyvenimą pavertė daugumai pragaru, mes ėmėme statyti kitą statinį. Aš tai pavadinčiau koncentracijos lageriu – psichiatrine ligonine sustiprinto režimo. Pagal savo dvasinį gyvenimą ir pasaulio suvokimą, nes statomas statinys negali būti geresnis nei jame gyvenantys žmonės. Ligonis nepastatys rūmų, jis pastatys ligoninę.

Šiuo metu jis baigiamas statyti mūsų pačių rankomis, ir tie mitingai yra kaip tik baigiamieji akordai, po kurių pasirodys ta chimera, kurią mes pastatėme. Ta chimera mus pačius ir naikina, jau trisdešimt metų, bet inercija suvokimo pas mus yra užlėtinta kažkur ant penkiasdešimt metų. Ligoniai informaciją ir įvykius priima ir pradeda suvokti adekvačiai, jei dar likę tokių individų, praėjus penkiasdešimčiai metų tik. Tuo naudojasi geradariai, kurie visada parodo, kaip reikia teisingai save nusižudyti.

Jei kalbėti ekonominiais terminais, dabartiniai laikai – tai bankroto administratoriaus veiklos baigiamasis etapas, ataskaita, galutinis balansas ir perdavimas sprendimo kreditoriams dėl galutinio juridinio asmens – Lietuvos Respublika likvidavimo ir išregistravimo.

Vietoj valstybės seniai jau veikia gydymo, tramdymo ir priežiūros institucijos, kurių nei vienu metu jokia tauta ar kaip pavadinti tą netekusią bet kokių siejančių ją ryšių, amorfinę masę ligotų asmenų, neskyrė ir nekontroliavo. Atvirkščiai taip vadinama tauta buvo ganoma ir engiama visą tą laiką, suradus nemažai judų aišku, kurie už sidabrinius sukūrė sau mažą rojų daugumo sąskaita. Kitas etapas – priežiūros, kontrolės, tramdymo sistema veikia autonomiškai, nepriklausomai nuo pačių judų ar kitokių fizinių žmonių. Panoptikonas, kurį aprašė Bentham, štai ką mes jau turime ir ką patys visą laiką statėme, nepakeldami galvos. Neužilgo priėmimo komisija ir statybos užbaigimo aktas.

Kristina Mogilaite