Gavome laišką iš Kėdainių „Nekaltų žmonių straipsnis nenusiplauna“. Laiške paneigiama oficialiosios Lietuvos propagandos versija, kad nuo pokario partizanų rankų žūdavo tik NKVD agentai, aršus komunistai bei visokio plauko „parsidavėliai“. Laiško autorius pateikia konkrečius faktus įrodančius, kad negalima kiekvieną, po karo vaikščiojusį miške žmogų su šautuvu laikyti rezistentu.
SP Infocentras
***
Lietuvos enciklopedijoje 12 tome 545 psl. rašoma „… ūkininkai neimdavo siūlomos žemės dėl artėjančios kolektyvizacijos ir vengdami partizanų griežtų sankcijų (net mirties bausmės). Partizanai mirties bausme bausdavo už dalyvavimą rinkimuose bausdavo asmenį, kuris pirmas rinkimuose balsavo) arba kuris pirmas parašė prašymą stoti į kolūkį. Tokių „pirmūnų“ Lietuvoje buvo sušaudyta šimtai, jeigu ne tūkstančiai. Po karo Tarybų Sąjungoje buvo panaikinta mirties bausmė, tai pagautus partizanus, kurie šaudė valstiečius nubausdavo 25 metus kalėti lageriuose. Vėliau, mirus Stalinui ir pasmerkus jo nusikaltimus, lageriai buvo panaikinti, o ju kaliniams sutrumpintos ar visai panaikintos bausmės. Dabartinė Lietuvos valdžia šiems nekaltų valstiečių žudikams suteikė karinius laipsnius, skyrė pensijas…
Partizanai, bei jų vadovų nurodimų, už „pirmumą“ rinkimuose ar stojant į kolūkį, civilių žmonių nebūtu žudę. Dėl 8000 žuvusių nuo partizanų civilių Enciklopedijoje (12 t. 543 psl.) bandoma pasiteisinti, kad daugelis jų buvo NKVD, vėliau KGB agentai, represinių struktūrų talkininkai. Bet tikrovė buvo kitokia. Vyresni Lietuvos gyventojai gerai prisimena, kaip susipykę kaimynai vienas kitą partizanams skusdavo., kad matė jį kalbanti su milicininkų ar MGB darbuotoju turguje ar miestelyje, o partizaną dar ir pavaišindavo, Nekaltas kraujas, jei jis pralietas nors ir vardan kilnaus tikslo, nenusiplauna. Todėl nemaža atsakomybė už nekaltų žmonių žudymą tenka ir partizanų vadovybei. Aktyviai partizanų pasitarimuose dalyvavo ir A. Ramanauskas, A. Liesys, J. V. Žemaitis, J. Šibaila, V. Gužas, A. Grybinas, J. Lukša ir kt.
Galime pagerbti idėjinius kovotojus už Lietuvą, tačiau negalima kiekvieną, po karo vaikščiojusį miške žmogų su šautuvu laikyti rezistentu. Štai pietryčių Lietuvos Birutės būrio partizanų vadas J. Lukša savo raporte vadovybei rašo: „Abromavičius Petras, 53 metų, jo žmoną Pranė, 50 metų, sūnus Stasys, 14 metų. Šis pilietis kartu su žmona pirmieji balsavo 1946 metų vasario 10 diena. Naujakuriai. Sušaudyti“. Kėdainių rajone Piliamanto kaime valstietį Antaną Bagdoną, kuris pirmas parašė prašymą stoti į kolūkį, sušaudė partizanas. Partizanui už tai atsėdėjus 25 metus ir grįžus į savo kaimą, sušaudytojo kaimynas paklausė: „Už ką tu nušovei mano krikšto tėvelį?“. Buvęs partizanas atsakė: „ Jį nušauti man įsakė vadas“.
Lietuvių enciklopedijoje 12 t. 543 psl. rašoma remiantis LTSR MGB duomenimis, kad 1944-1953 m. žuvo 20000 partizanų., o partizanai nukovė 1000 NKVD karių, 1300 stribų, 2300 sovietinių aktyvistų, 8000 civilinių gyventojų. Per šį karą žuvo tūkstančiai jaunų žmonių, patikėjusių mūsų žemiečiu kalbomis per vakarų radijo stotis. Visi, kurie nežudė nekaltų, neginkluotų taikių žmonių galėjo pasinaudoti skelbtomis amnestijomis, kuriomis pasinaudojo Latvijos ir Estijos rezistentai – jų žuvo ne dešimtys tūkstančių, o tik šimtai…
Tie veikėjai, kurie savo kalbomis klaidino partizanus toliau kovoti dabar garbinami per LRT ir spaudoje. O šių veikėjų kaltė dėl dešimčių tūkstančių žuvusių Lietuvos piliečių yra didelė.
Algis Kazlauskas
Kėdainių rajonas, Akadėmija
