Rugsėjo 10 d. mitingas parodė, kad, deja, Šeimų Sąjūdis arba išsikvėpė, arba galutinai pasuko įprastų mūsų politinėje padangėje keliu, pateikimo į Seimą per naują politini darinį keliu. Ir reikalas ne tik tame, kad į mitingą susirinko mažiau žmonių nei į ankstesnius Šeimų Sąjūdžio renginius (prie to ženkliai prisidėjo valdžia ir oficiozinė žiniasklaida). Visa mitingo eiga tai akivaizdžiai pademonstravo.
Plika akimi buvo matomas Sąjūdžio lyderių noras pravesti „civilizuotą ir politkorektišką“ renginį. Jų atsargios kalbos, „nepatogių“ oratorių atsijojimas, skrupulingas valdžios primestų reikalavimų vykdymas, bandymai išlaviruoti tarp tradicinės provakarietiškos bei rusofobiškos pozicijos ir antisisteminės opozicinės retorikos, mėginimai vėl suplakti į vieną mišinį komunizmą ir fašizmą prašant tam dar ir dievo palaimos, – kaip visa tai pražystama ir nuobodu.
Gal tik filosofės N. Vasiliauskaitės, kuri pretenduoja tapti savotiška protesto ideologe, kalba buvo reikšminga ir turininga. Bet ir ji nesugebėjo peržengti dominuojančios visuomenėje buržuazinės politologijos ir ideologijos ribų. O jos teiginys, kad „geriau mirti nelaisvėje, nei gyventi laisvėje“ – tai tiesiog liberalizmo viršūnė. Reikia ne mirti, o gyventi ir kovoti!
Tarp kitko, galima pastebėti, kad moterys aktyviausiai kovoja su taip vadinama „trejų mergelių koaliciją“. Vienos sėdi kabinetuose, kitos areštinėse. Mūsų galutinai feminizuotoje valstybėje vyksta „naujų amazonių“ karai. Už jų nugarų ir vyrai tikriausiai jaučiasi saugiau.
Tame tarpe ir Šeimų Sąjūdžio lyderiai, kurie bando prisitaikyti prie sistemos, o ne kovoti su ją. O gal net jau susitarė ir su valdžia dėl ateitės planų. Panašu, kad šio antisisteminio protesto organizatorių siekis – sėkmingai pasirodyti rinkimuose, o paskui taip pat „sėkmingai“ išsipaišyti į esamą sistemą. Toks scenarijus jau ne kartą musuose aprobuotas – prisiminkime A. Paulausko, R. Pakso, V. Uspaskicho, A. Valinsko bei kt. atvejus. Dabar prie jų prisidės dar ir R. Grinevičius su savo kompanija. Politinis mulkintuvas apsuks naują ratą.
Daug ką pasako ir viešas renginio organizatorių atsiribojimas nuo rugpjūčio 10 – ios mitingo prie Seimo. Atseit, mes ne tokie, mes „saviškiai“. Net ir mitingo vedėjo A. Orlausko pašmaikštavimai ši karta buvo kažkokie bedantis, valdžios atstovus jie nekandžiojo, o tik imituodavo įkandimus.
Visa tai labai kontrastavo su kandžiais susirinkusių mitinguotųjų plakatais ir jų kietinimais pasibaigus mitingui žygiuoti Gedimino prospektų link atsitvėrusio nuo Lietuvos tvoromis Seimo.
Kažin ar šie lyderiai sugebės ir išvis ar imsis reikalui esant organizuoti anonsuotą mitingo rezoliucijoje visuotiną politinį streiką. Kad valdžia jų nebijo paliudija ir jos nekiek nepasikeitęs pomitinginis elgesys bei pozicija. Mitinginis spaudimas, deja, nedavė jokių rezultatų.
Klausimas tik vienas – ar susitaikys su tokia įvykių eiga Šeimų Sąjūdžiu patikėję ir antisistemiškai nusiteikė žmones? Mitingai svarbus ir jiems patiems. Jie įkvepia dalyvius, leidžia pasikrauti emociškai, patirti kolektyvizmo ir solidarumo jausmus, pagauti vieningo pasipriešinimo veiksmo banga bei pajausti kito žmogaus artimą petį. Mitinguotųjų antisisteminis užtaisas niekur nedings ir tik laiko klausimas kaip jis pasireikš ateityje.
Socialistų partija
