Kinijos Liaudies Respublikoje pradėta kampanija , minint Kinijos Komunistų partijos šimtmetį. Per šį laikotarpį nueitas kelias yra lygus daugeliui šimtmečių, ir jis ypač aiškiai atsiskleidžia itin atsilikusiame priešrevoliucinės Kinijos fone. Socialistinės Kinijos istorija yra TSRS ir Rusijos istorinės patirties projekcija. Tai judėjimas keliu, kuriuo pasitaiko laikinų nesėkmių ir atsitraukimų, bet kuris pačios istorijos buvo skirtas šioms šalims. Nes jis įrodė savo efektyvumą ir būtent su juo siejamos mūsų iškiliausios pergalės – nuo pagrindinių pasaulio blogio jėgų – vokiečių nacizmo ir japonų militarizmo – karinio sutriuškinimo iki sėkmingo ūmių socialinių problemų sprendimo, branduolinių raketų skydo, proveržio į kosmosą ir tikro naujo žmogaus formavimo. Nepamirškime, kad TSRS šis socialinis reiškinys, kuriuo daugelis šiandien nenori tikėti, tapo realybe, ir šiuolaikinė Kinija juda tuo pačiu keliu.
Tiesa apie Kinijos socializmą, socialistinę sistemą, socialistinį KLR žmonių valstybingumą yra atsakas į tam tikrus išorinius bandymus paaiškinti unikalias Kinijos sėkmes, leidusias jai užimti vieną iš pirmaujančių vietų šiuolaikiniame pasaulyje, paverčiant ne tik ekonomikos augimo varomoji jėga, bet ir socialinės raidos žiburiu. tariamu „atsitraukimu nuo socializmo“. Nėra nieko toliau nuo realybės, nei šis kliedesys.
Pirma, nesigilindami į konkrečius skaičius, pažymime, kad Kinijoje nebuvo privatizavimo, panašaus į tą, kurį provakarietiškos jėgos vykdė Rusijoje po TSRS sunaikinimo. KLR verslas savo projektus kūrė ne vietoj valstybinių ir liaudies įmonių, o šalia jų. Tai buvo tikroji Deng Xiaoping aforizmo apie „juodą ar baltą katę, kuri yra svarbi pelėms gauditi“, prasmė, kuri dabar atvėrė keturiasdešimt metų trunkančią reformų ir atvirumo erą. Ir neatsitiktinai tas pats Dengas kartu su būsimuoju KPK ir KLR vadovu Jiangu Zeminu vienu metu griežtai pasmerkė Gorbačiovo perestroiką, matydami ir suprasdami, kad SSRS reikalai eina kapitalizmo atkūrimo link. Tai, ką V. Leninas NEPo laikais vadino „komandinėmis aukštumomis“, kurios bet kokiuose eksperimentuose su ekonominiais modeliais turi likti Tarybų valdžios rankose, Kinijoje, kaip ir Lenino bei Stalino laikų Tarybų Sąjungoje, liko liaudies nuosavybėje …
Patikslinkime: pastaraisiais metais, kai atsirado per daug taip vadinamų nepriklausomų verslininkų, partija ėmėsi ryžtingų tvarkos atkūrimo priemonių, griežtesnės privačių prekybininkų kontrolės ir dalies privačių įmonių nacionalizavimo. Taigi, kalbant apie privatizavimą, jo niekada nebuvo, ir to neplanuojama vykdyti. Todėl kalbas apie tariamą Kinijoje vykstantį „kapitalizmo restauravimą“ reikėtų palikti tų, kurie kuria ir skleidžia šias pasakas, sąžinei; tai yra visiška netiesa.
Antra, pats faktas, kad partijos uždaviniai panaikinti skurdą buvo iškelti į priekį ir jiems išspręsti buvo sutelktos precedento neturinčios jėgos ir ištekliai bei už kurių vykdymą partijoje buvo įvesta griežta asmeniška vadovų atsakomybė, kalba pats už save. Nei klasikinis kapitalizmas, nei jo mutacinės formos nežino tokių pavyzdžių, išskyrus priverstinę „gerovės valstybės“ politiką, vykdytą Vakaruose Šaltojo karo metais TSRS ir pasaulinės socialistinės sandraugos egzistavimo fone bei priešingų socialinių-politinių sistemų konkurencijos rėmuose. Tai galima pamatyti kuo geriausiai dabar, kai visi šie socialiniai Vakarų šalių darbuotojų pranašumai ėmė nenumaldomai eižėti. Viskas aišku: Tarybų Sąjungos nebeliko, prieš šiuolaikinį Kinijos iškilimą, kuriuo Vakarai atvirai netikėjo, dar buvo daug laiko, o kai tai įvyko, inercija neleido laiku persitvarkyti, ir tai akivaizdžiai įrodyta tose pačiose JAV.
Trečia, kaip jau buvo ne kartą pažymėta, KKP, skirtingai nuo vėlyvosios TSKP, rado vidinių jėgų ir išteklių įveikti atotrūkį nuo žmonių. Pradėjusi negailestingą kovą su korupcija, ji įrodė, kad socializmo sunkumai turi subjektyvių priežasčių ir yra laikino pobūdžio. Jie buvo sėkmingai įveikti; reikėjo tik sąžiningumo palaikant dialogą su žmonėmis ir politinės valios.
Iš kur kyla išankstinis nusistatymas prieš Kinijos socializmo kelią ir kodėl net daugelis, kurie lieka ištikimi komunistiniams idealams, yra kinietiško socializmo atžvilgiu skeptiški? Priežastys, mūsų manymu, yra ideologijos plotmėje, tiksliau, jos nepakankamame žinojime, gilesniame mokslinės marksistinės-leninistinės teorijos turinio nesupratime, kurį ambasadorius Zhang Hanhui aiškiai nurodo savo straipsnyje, taip pat nedialektinis, schematiškas, net dogmatinis marksizmo suvokimas kaip sustingusios, suakmenėjusios ir nedinamiškos teorijos.
Kinijos socializmo specifika, kurią paskelbė KKP, atidžiau išnagrinėjus, yra ne kas kita, kaip socialinio – klasinio veiksnio ir civilizacinio faktoriaus derinys. Tarybų sistema Rusijoje, kuri buvo realizuota Didžiosios Spalio revoliucijos pergalės dėka, taip pat turėjo savo specifika, bet jau rusiška. Tos marksizmo civilizacinės naujovės, kurias Spalio revoliucijos lyderis V. Leninas suprato bet neturėjo laiko įgyvendinti Rusijoje, jo pasekėjai Kinijoje sėkmingai perkėlė į savo nacionalinę dirvą, parodydami, kad yra raštingi ir nuoseklūs mokiniai, kritiškai mąstantys, galintys elgtis kūrybiškai, taikydami teoriją praktikoje pagal nacionalines savybes …
Zhang Hanhui,
Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius Rusijoje
(Pagrindinės „Rossiyskaya Gazeta“ paskelbto straipsnio „Istorija ir žmonės pasirinko Kinijos komunistų partiją“ idėjos)
