Prieš 180 metų, 1842 m. lapkričio 16 d., Kelne, laikraščio „Rheinische Zeitung“ („Reino laikraštis“) biure įvyko pirmasis asmeninis šio laikraščio vyriausiojo redaktoriaus, 24 metų filosofijos daktaro Karlas Marksas su 22 metų Friedrichu Engelsu, kuris buvo mieste pakeliui iš Berlyno į Mančesterį. Pastarasis Anglijos pramoninėje sostinėje dirbo tarnautoju savo tėvo tekstilės fabrike „Ermenas ir Engelsas“.
Marksas jau pažinojo lankytoją neakivaizdžiai, nes savo laikraštyje buvo paskelbęs keliolika jo straipsnių pasirašytų slapyvardžiu Fr. Osvaldas. Pirmas jų susitikimas praėjo gana šaltokai, K. Marksa su savo 2 -metais jaunesnių lankytoju elgėsi kiek nuolaidžiai. Tuo tarpu ir Engelsas kiek itariai vertino Marksą.
Reikalas tas, kad nepaisant faktinio požiūrių bendrumo esminiais klausimais, jie skiriasi požiūriu į trečius asmenys – pirmiausia į jaunus Hegelio pasekėjus brolius Bauerius. „Kai lapkričio pabaigoje, pakeliui į Angliją, nuėjau į redakciją, – vėliau prisiminė Engelsas, – ten sutikau Marksą ir tada įvyko pirmasis, labai šaltas, mūsų susitikimas. Tuo metu Marksas ėjo prieš Bauerius… Kadangi aš susirašinėjau su Baueriais, turėjau jų sąjungininko reputaciją ir dėl jų tuomet įtariau Marksą“.
Tačiau kai po metų Engelsas atsiuntė Marksui „Politinės ekonomijos kritikos eskizus“, visiškai atitinkančius jo vis dar neskelbtas idėjas, jis labai apsidžiaugė ir pavadino straipsnį „genijaus darbu“. Kitą kartą jie susitiko 1844 m. rugpjūtį Paryžiuje. Jiems teko draugauti ir dirbti kartu beveik 40 metų – iki pat Markso gyvenimo pabaigos 1883 m., ir žmonių atmintyje išlikti neatsiejamais ideologais-mokslinio komunizmo pradininkais.
Išoriškai jie buvo beveik visiškos vienas kito priešingybės. Marksas atrodė kaip revoliucionierius. Dėl gilių, dažnai mirksinčių akių ir tamsios odos draugai ir vaikai jį vadino „Mauru“. Marksas galėjo išgąsdinti bet ką: kresnas, kietas, su barzda dengiančiu pusę veido. Jis nebuvo didelis tvarkos megėjas; popierių krūvos buvo išmėtytos po visą jo namą, viduje akis ėsdančių tabako dūmų klubai, kuriose skesdavo pats pats Marksas.
Kita vertus, Engelsas buvo panašus į buržuazijos atstovą, kurios taip aršiai nekentė. Aukštas, šviesiaplaukis, su sportiška fermentavimosi entuziasto figūra. Jis mėgo medžioti su šunimis, o kartą net keturis kartus iš eilės perplaukė Vėzerio upę.
Jie skyrėsi ne tik išvaizda; sunku rasti du mažiau panašius personažus. Linksmas ir pastabus Engelsas turėjo greitą ir lankstų protą; jis pats sakė, kad gali kalbėti dvidešimt kalbų. Jis nevengė mažų gyvenimo malonumų, tokiu kaip gero vyno taurė. Įdomu tai, kad jis gana ilgai (ir nesėkmingai) bandė įrodyti, kad jo gana kuklios kilmės mylimoji Mary Biorns (o po Marijos mirties jos sesuo Luiza) iš tikrųjų yra garsaus škotų poeto Roberto Biornso gaiminaites. .
Kita vertus, Marksui aiškiai trūko lengvumo. Jis buvo tipiškas vokiečių mokslininkas – neskubantis, skrupulingas, nuoseklus, dėmesingas detalėms – ir nepataisomas perfekcionistas. Engelsui nieko nekainavo parašyti per trumpą laiką įvairiapusį traktatą, o Marksas daug metų tyrinėjo vieną ir tą pačią temą.
Nors Engelsą glumino tik arabų kalba su keturiais tūkstančiais žodinių šaknų, Marksas net po dvidešimties metų praktikos kalbėjo angliškai su sunkiu vokišku akcentu.
Nepaisant visų šių ypatumų, Marksas jų duete turėjo aiškią intelektualinią viršenybę; Engelsas buvo išties plataus akiračio bei įžvalgumo teoretikas, bet ieškant tikrosios gilumos reikia kreiptis į jo vyresnįjį bendražygį.
SP Infocentras
