(Pranešimas tarptautinėje konferencijoje „Molotovo – Ribentropo paktas“ XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste –Vilnius, 2009)
Gerb. konferencijos dalyviai, iš karto noriu pasakyti, kad aš ne istorikas ir todėl naujų ar kokių mažiau žinomų faktų nepateiksiu. Tiesiog mėginsiu pasamprotauti apie metodologines istorinių vertinimų problemas.
Istorinių dokumentų ir įvykių analizė ir vertinimai visada remiasi tam tikrais principais. Tai visų pirma objektyvumo ir istoriškumo principai .
Gerai žinoma, kad objektyvumas (o tai, pirmiausia, įvairių įvykių chronologija ir visų faktų paminėjimas) tiesiogiai proporcingas laiko periodui, kuris prabėgo nuo analizuojamo įvykio. Kuo tolyn į praeitį, tuo objektyvesni istoriniai vertinimai.
Kita vertus, istoriškumas ( tai yra viso istorinio konteksto ir laikmečio dvasios įvertinimas) visada subjektyvus dalykas, kuris priklauso nuo dabarties politinės konjunktūros. Nes kaip sakoma, “istorija tai politika nukreipta į praeitį”.
Objektyvumas ir istoriškumas duoda mažiau ar daugiau mokslinį rezultatą, tik taikant jį vienybėje, neperlenkiant į vieną ar kitą pusę.
Yra ir dar vienas svarbus istorinių tyrinėjimų metodologinis principas, kuris išplaukęs iš Hegelio dialektikos ir kurį aš pavadinčiau adekvatumo arba tapatumo principu. Jis reiškia, kad istorinio įvykio analizės metodas turi pagal savo mastą atitikti (būti tapatus) analizuojamo įvykio mastui. (Pvz. būtų labai neracionalu mėsinėti dinozaurą kišeniniu peiliuku). Todėl siauras etnocentristinis požiūris į globalinio kontinentinio masto įvykus ( o būtent tokie įvykiai charakterizuoja prieškario Europą) niekada neatskleis šių įvykių vidinės logikos ir nepriartins prie istorinės tiesos. Dar daugiau – toks požiūris užprogramuoja amžiną konfliktą su išorine aplinka, kuri buvo įtraukta į dramatiškų istorinių posūkių verpetą.
Taigi, remiantis paminėtais metodologinias principais, pabandykim pažvelgti į taip vadinamą Molotovo – Ribentropo paktą. Čia, vadovaujantis elementaria moksline logika pirmiausia reikėtų aiškai nustatyti prioritetus. Pirmas prioritetas yra tas, kad prieškario Europoje svarbiausi buvo geopolitiniai klausimai, o antras, kad pagrindiniai geopolitiniai žaidėjai tada buvo “didžiojo ketvertuko” šalys ( dvi totalitarinės: Vokietija, TSRS ir dvi demokratinės: Anglija, Prancūzija). Šis ketvertukas valdė situaciją ir jame teoriškai buvo įmanomi įvairūs deriniai. Mažesnės autoritarinės šalys – Italija, Lenkija, Rumunija ir Vengrija bandė kažkiek įtakoti įvykių eigą, (žaisdamos pagrinde Vokietijos pusėje), o dar mažesnėm valstybėm, deja, liko tik stebėti bei prisitaikyti prie įvykių eigos ir mėginti rinktis jų manymu geriausią iš visų blogų variantų.
Prie to pridurčiau dar vieną jau šiek tiek savotiškesnį prioritetą. Reikalas tas, kad viešas susidomėjimas vienu ar kitu istoriniu įvykiu visada nulemtas dabarties kolizijomis. Ir visada į pirmą vietą iškeliamas koks nors pagrindinis klausimas apie kurį sukasi vieša diskusija. Mūsuose, kaip žinia, diskusijos faktiškai nėra (žaidimas vyksta į vienus vartus), bet pagrindinis klausimas išlieka ir dėl įvairių istorinių aplinkybių jis maždaug toks: kas gi iš tikrųjų yra Molotovo – Ribentropo paktas? Stalino režimo nusikaltimas mažoms tautoms ar vienintelis tuo metu įmanomas sprendimas, kuris atitiko vieno iš aukščiau minėtų geopolitinių žaidėjų nacionalinius interesus? Kalbant dabartine kalba: ar gali diktatorius būti patriotu ir valstybininku ir ar negali demokratas būti išdaviku ir kolaborantų?
Pradėsiu nuo objektyvumo principo ir tam pateiksiu gerai žinomų įvykių chronologiją. Kaip anuo metu elgėsi visi pagrindiniai geopolitiniai žaidėjai.
Po taikos sutarties, sudarytos Versalyje, remiantis Pirmojo pasaulinio karo rezultatais, sąjungininkai uždėjo Vokietijai karinius apribojimus. Tačiau 33-jų metų pradžioje Vokietija pradėjo pažeidinėti šiuos įsipareigojimus, sparčiai didino savo karines pajėgas, o Vakarai (pirmiausia Britanija) į tai nereagavo. 1933 m. spalio mėn. Vokietija išstojo iš Tautų Lygos, o tai reiškė, kad ji atsisakė įsipareigojimo nepanaudoti jėgos. 1934 m. spalio mėn. Vokietijoje buvo atkurta Versalio uždrausta visuotinė karo prievolė. Dar po metų Vokietija susigrąžino Saro sritį, turėjusią ypatingą tarptautinį statusą. O tai jau reiškė įsibrovimą į žemyno teritorinę problemą.
1935 m. kovo mėn. Vokietija nusprendė sukurti pilnavertę armiją, atstatyti Vermachtą. 1936 m. kovo mėn. Vermachto padaliniai buvo demonstratyviai įvesti į demilitarizuotą Reino sritį, kuriai toks statusas buvo Versalio specialiai suteiktas turint tikslą užtikrinti Prancūzijos saugumą. 1936 m. rudenį prasidėjo Trečiojo Reicho ginkluotas įsikišimas į ispanų pilietinį karą maištaujančio generolo Franko pusėje.
1938 m. kovo mėn. buvo įvykdytas Austrijos anšliusas. Tuo prasidėjo teritorinės tvarkos Europoje griovimas.
Taigi, būtent Europos demokratijos (pirmiausia Anglija ir Prancūzija) ugdė, puoselėjo, lepino nacistinį agresorių. Ir kulminacija Europos elito užkulisinių intrigų, kai fiureriui pirma buvo pataikaujama, o po to prekiaujama su juo taika, tapo Miuncheno sutartis, kai Hitleris, Musolinis, Čemberlenas ir Daladje išporceliavo Čekoslovakiją.
Miunchenas neatsirado iš niekur. Jis nebuvo atsitiktinis nelaimingas nesusipratimas, Vakarų politikų „klaida“. Atsidėkodama už Čekoslovakiją, Vokietija pasirašė su D. Britanija ir Prancūzija deklaracijas kartu su slaptais protokolais, kurios faktiškai buvo nepuolimo paktais. Tai buvo apgalvota politinė linija, nes ir Hitlerinė Vokietija ir Vakarų demokratijos vadovavosi pirmiausia antikomunizmo propagandine priedanga.
Kaip šiomis aplinkybėmis elgėsi Tarybų Sąjunga? Beveik viso prieškario laikotarpio metu ji stengėsi sukurti kolektyvinę saugumo sistemą. Šios pastangos žlugo tik 1939 metų rugpjūtį, kai lemiamoms deryboms į Maskvą Prancūzija ir Anglija atsiuntė trečiaeilius asmenis, kurie nieko negalėjo nuspręsti. Knygoje “Antrasis pasaulinis karas” didis politikas ir žinomas antikomunistas Čerčilis rašo: “ Tarybinės Sąjungos pasiūlymai faktiškai buvo ignoruojami. Šie pasiūlymai nebuvo panaudoti spaudimui prieš Hitlerį, į juos buvo žiūrima abejingai, net galima pasakyti su panieka, kurią Stalinas įsidėmėjo. Įvykiai ėjo savo vaga lyg Tarybinė Rusija neegzistuotų. Vėlaiu mes brangiai už tai sumokėjom”.
Čia surizikuočiau pavartoti tokią analogiją. Pasirašyti nepuolimo sutartį su fašistine Vokietija anuometiniai Tarybų Sąjungos vadovybei buvo maždaug tai pat sudėtinga, kaip dabartinei Lietuvos valdžiai priimti Baltarusijos prezidentą Lukašenką, kurį mūsų spauda visą laiką vadino “paskutiniu Europos diktatoriumi”…
Taigi, išvardintom aukščiau aplinkybėm, Tarybų Sąjunga buvo priversta pasirūpinti savo saugumu ir tinkamai pasiruošti didžiajam karui, kuris (ir visi tai suprato) buvo neišvengiamas. Ir Molotovo – Ribentropo paktas padėjo TSRS išvengti pražūtingo karo dviem frontais (Rytuose ir Vakaruose) bei laimėti laiką ir erdvę pasirengti lemiamiems mūšiams. Būtent per šį laikotarpį buvo pagaminti ir pagrindiniai būsimos pergalės koviniai ginklai: tankas T-34 ir legendinė “Katiuša”.
Ir šioje vietoje norėčiau pasitelkti istoriškumo principą bei iš filosofinių pozicijų pažvelgti į to laikmečio dvasią. Jau minėjau – tai buvo prieškario situacija ir visi žinojo, ar bent nujautė, kad artėja didelis karas. Atskiri žmonės, tautos ir civilizacijos karts nuo karto susiduria su taip vadinamom ribinėm, egzistencinėm situacijom, kada iškyla gyvybės ir mirties problema, kada ženkliai keičiasi elgesio motyvacija, moralumo ir amoralumo ribos, draugų ir priešų sąvokos, iš esmės keičiasi prioritetai. Į pirmą vietą iškyla egzistencinių pasirinkimų klausimas, o pats pasirinkimų spektras susiaurėja iki banaliausios, bet pačios giliausios alternatyvos : arba-arba. Arba gyvenimas, arba mirtis, arba su vienais, arba su kitais,arba garbė arba gėda, arba kova arba kapituliacija. Įvairūs žmonės, įvairios socialinės ir politinės jėgos, įvairios valstybės tokiose situacijose renkasi įvairius kelius.
Kaip sakė žinomas rusų poetas Jurijus Levitanskis (pacituosiu originalo kalba)
“ Каждый выбирает по себе: женщину, религию, дорогу». (Kiekvienas renkasi savo: moterį, religiją, kelią)
Lietuvos kairieji gali didžiuotis tuo, kad jų tėvai ir seneliai anais žūtbūtinio egzistencinio pasirinkimo laikais pasirinko vienintelį teisingą ir garbingą kelią: tautos ir valstybės išlikimo ir išgyvenimo kelią, kovos su fašizmu kelią.
