Oficiozinė žiniasklaida ir įvairūs dvaro politologai Lietuvos nesisteminės opozicijos veikėjus dažnai vadina marginalais. Marginalumo sąvoka sociologijoje apibūdinama kaip pereinamosios socialinės grupės būsena (lot. marginalis – stovintis prie krašto). Marginalai – tai žmonės, atskilę nuo vienos tradicijos ir dar ne visai prisiplakę prie kitos. Marginalas – tai žmogus kelyje. Kadangi gyvenimas tai savotiškas kelias iš būties į nebūtį, galima teigti kad marginalumas tolygus normalumui.
Marginalas – tai „tarpinis“ žmogus. Jis išėjo, bet… dar neatėjo. Dažniausiai jis išėjo iš kaimo, bet dar neatėjo į miestą. Taip pat jis gali būti išėjęs iš socializmo ir neatėjęs į kapitalizmą, gali būti išėjęs iš kultūros, logikos bei sveiko proto.
Šia prasme mūsų sisteminiai politikai tikrai nėra marginalai, jie jau nuėjo savo kelią iki galo bei dugno. Savo individualios sutrikusios psichikos ypatybes ir lengvą protinį atsilikimą jie dabar pateikia kaip naujas visuomenines vertybes, naują nusitovėjusią tvarką ir santvarką.
Tuo tarpu mes – nesistemininkai – iš tikrųjų esame marginalai, nes dar nepraradome ryšio su tradicinėmis vertybėmis ir nenorime eiti ten, kur mus stumia jau „pasiekusieji“ ir „prisiekusieji“ naujam nuostabiam pasauliui.
Taigi, ir mūsų gyvenimiška filosofija bei politologija – tai tik marginaliniai pasamprotavimai laisvom temom. Pateikiu pirmą panašaus pobūdžio politologinio „marginalizmo“ nuotropų rinkinuką.
***
Ar bus karas?
Prūsų karo teoretikas Karlas fonKlauzevicas (1780-1831) dar XIX amžiuje pateikė klasikinę formulę: karas – tai politikos tęsinys smurtiniais metodais. Iš čia seka ir atvirkštinė tezė: taika – tai irgi politikos pratęsimas. Tiktai kitokios politikos.
Deja, Lietuvos valdžios politika visiškai dėsningai atvedė mūsų šalį prie karo slenksčio. Ji visada buvo antiliaudiška, priklausoma, agresyvi ir provokuojanti. Ji visada buvo nukreipta prieš daugumos interesus (atsiliekame nuo ES vidurkio beveik pagal visus socialinius rodiklius). Ji paklusniai vykdė užjūrio šeimininkų užsakymus (atsiminkim kad ir Mažeikių naftos privatizavimo istoriją arba užsienio politikos vingius). Valdžia pastoviai bėgdavo destruktyvių tarptautinių veiksmų traukinio priešakyje (įvairiausių sankcijų ir nuolatinio spaudimo iniciatyvos). Pagaliau mūsų valdžios politika nuolat provokavo kaimynines šalis, pirmiausia Rusiją ir Baltarusiją atsakomiesiems veiksmams (tiesioginis dalyvavimas nepavykusioje „spalvotoje revoliucijoje“ Baltarusijoje, Rusijos parsidavėliškos opozicijos įvairiausių forumų rengimas Vilniuje, Kaliningrado tranzito blokavimas).
Dabar Lietuvos valdantis elitas su visos NATO pagalba bando susidoroti su Rusija Ukrainos teritorijoje. Jis (elitas) galvoja, kad pergudravo visus. Ir savo priešus, ir savo sąjungininkus. Ir šioje vietoje slypi strateginė ir intelektualinė mūsų politinio elito negalia. Nes tai istorija pergudravo elitą. Nes tokiu būdu jis susidoroja ne su Rusija, o būtent su ta pačia Ukraina ir išvis – su „laisvu“ Vakarų pasauliu bei su Lietuva kaip jo dalimi. Į šį pasaulį valdžia mūsų šalį per klastą ir įstūmė. Ir deja, kuo giliau valdžia klimpsta į svetimą karą, tuo arčiau savo karas su visomis jo tragiškomis pasekmėmis.
Tranzito lingvistika
Tranzito iš Rusijos metropolijos į Kaliningrado sritį ir atgal klausimas Lietuvos politikų pastangomis tapo rimta lingvistine problema. Lingvistika, kaip žinia, tai mokslas apie kalbą ir kalbėjimą. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pakomentavo Europos Komisijos (EK) sprendimą šiuo klausimu itin iškalbingai. Atseit, EK „turi teisę aiškinti paaiškinamuosius raštus, …išaiškinti juos kitaip,,..patikslinti savo išaiškinimą“.
Taigi, tranzito problema suvedama į „paaiškinimų išaiškinimus“. Kai bandoma paaiškinti nepaaiškinamus dalykus, taip visada atsitinka. Prasideda žodinė ekvilibristika. Ir kuo daugiau valdžia bando aiškinti savo sprendimus, tuo mažiau aiškumo atsiranda žmonėms. Visa tai leidžia daryti bent 2 išvadas, kurios jau senokai ir taip aiškios:
– dabartinė valdžia tai iš esmės piarinis reiškinys, ji daugiau susirūpinusi propagandiniais dalykais, o ne realių problemų sprendimu, kurių, deja, ji ir neturi galimybių bei teisės spręsti.
– reali Lietuvos politika ir politikai visiškai praradę savo valstybinį ir asmenybinį suverenitetą, nuolankiai vykdo svetimus užsakymus ir įsakymus, kuriuos diktuoja Vašingtonas ir Briuselis.
Bet, žinoma, JAV, ES ir NATO mus gelbsti, kadangi ir be paaiškinimų aišku, kad Rusija ketina vėl mus okupuoti.
Ateityje tikriausiai matysime ir daugiau lingvistinių batalijų, kuriomis bus bandoma pridengti klampią politinio Lietuvos režimo tuštybę.
Paranojiškas saugumas
Lietuvos Seime kilo dar viena iniciatyva — visiškai uždrausti verslo ryšius su Rusija ir Baltarusija. Atseit, tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Toks žingsnis gali turėti ilgalaikes pasekmes Lietuvos valstybės ir dabartinės valstybinės santvarkos likimui. Kapitalas ir verslas, kaip žinia, yra gyvybingi, pelningi ir efektyvūs dėl 2-jų veiksnių: dėl pigios samdomo darbo jėgos išnaudojimo ir dėl kuo platesnės ekspansijos į išorinę aplinką. Abu šie veiksniai tarpusavyje yra sklandžiai persipynę. Pigi darbo jėga, kaip taisyklė, surandama arba naujai kapitalizuojamose teritorijose arba atsivežant ją iš kitų teritorijų į kapitalistinės gamybos erdvę. Kita vertus, kapitalo ekspansija vyksta būtent į tas šalis, kur pigi darbo jėga ir gausu įvairiausių gamybinių resursų.
Taigi, verslo ryšių nutraukimas su sąjungine Rusijos ir Baltarusijos ekonomine erdve su jos milžiniška rinka, darbo ištekliais bei resursais reikš, kad nacionalinis Lietuvos bei užsienio kapitalo Lietuvoje verslas pagal grandininės reakcijos dėsnį turės trauktis iš šalies. Likęs gi Lietuvoje vietinis ir užsienio kapitalas bus priverstas eksportuoti pigią darbo jėgą iš trečių šalių, kas iš esmės pakeis demografinę Lietuvos struktūrą bei paskatins dar daugiau lietuvių emigruoti . Taigi, kapitalistinė Lietuva pasmerkta susinaikinimui.
Visų šių procesų pasekoje nacionalinis Lietuvos saugumas visiškai praras savo prasmę ir esmę. Tokiu būdu pagrindinę grėsmę nacionaliniam dabartinės Lietuvos saugumui kelia pati paranojiška nacionalinio saugumo koncepcija ir patys saugumo saugotojai.
Rūsti gyvenimo dialektika
Šiandien visi mes galime stebėti, kaip garsieji Didžiosios Prancūzijos buržuazinės revoliucijos šūkiai – Laisvė! Lygybė! Brolybė! – virsta savo priešingybe.
Laisvė viso kadaise „laisvo pasaulio“ erdvėje virto visišką nelaisve. Cenzūra, kitaminčių persekiojimas, represinis politkorektiškumas – visa tai tapo kasdiene rutina. Rusijos politiko D. Medvedevo suformuluotas liberalus principas „laisvė yra geriau nei nelaisvė“, kuris savo „filosofine giluma“ niekuo nenusileidžia žinomam Brežnevo postulatui „ekonomika turi būti ekonomiška“, šiandien skamba kaip globalinė istorinio proceso ironija.
Lygybė virto kolosaliu socialiniu ir civilizaciniu susiskaldymu tarp skirtingų valstybių, grupių ir atskirų piliečių pagal nacionalinį turtą, materialinę padėtį, pajamų lygį, technologinio, politinio, karinio ir kultūrinio svorio laipsnį.
Brolybė tapo visų karu prieš visus. Vakarai ir rytai, šiaurė ir pietūs, vargšai ir turtuoliai, baltieji ir juodaodžiai, trumpai tariant, visi kaimynai yra priešiški vienas kitam arba geriausiu atveju nemėgsta ar net niekina vienas kitą. Dažnai tai sukelia vietinius karus ir pilietinius susirėmimus.
Tokia yra socialinio gyvenimo dialektika. Ar studijavome dialektiką pagal Hegelį, ar ne pagal Hegelį, ar išvis nesimokėme dialektikos – tai visiškai nesvarbu. Ji egzistuoja savaime su savo rūsčiomis pamokomis.
Materializmas ir idealizmas
Auga maisto produktų, energijos išteklių ir kitų materialinių žmogaus ir socialinio gyvenimo resursų kainos. Tuo pačiu metu programinės įrangos, knygų, įvairių pramoginių renginių kainos išlieka stabilios arba net mažėja. Pagal visą logiką paprasto darbininko darbas greitai turėtų kainuoti brangiau nei kokio šoumeno „kūryba“.
Pasaulis grįžta prie materialistinio istorijos supratimo. Prieš filosofuodamas ir politikuodamas žmogus turi valgyti, gerti, turėti būstą ir apsirengti. Kūnas yra pirminis žmogaus pradas, siela – antrinė. Nors daugybė įvairaus plauko ideologų mus visą laiką įtikinėjo ir įtikinėja priešingai.
Tačiau visi „įtikinėtojai“ savo individualiame gyvenime išlieka labai pragmatiškais materialistais, kuriems atlyginimai, dividendai, honorarai ir pašalpos yra pagrindinis jų demonstratyvaus idealizmo motyvas. Paradoksalu, bet kaip tik toks idealizmas šiuolaikinę visuomenę atvedė prie aiškios dvasingumo degradacijos, o visų pirma tarp politinių lyderių ir kultūros veikėjų. Vieni demonstruoja pasauliui akivaizdų neraštingumą ir išsilavinimo stoką, o kiti – moralinį nuosmukį ir vertybinį chaosą. Darvino evoliucija pasuko priešinga kryptimi.
Galbūt visuomenės grįžimas prie paprastų kasdienių tiesų ir vertybių, besiremiančių materialiu gyvenimo pagrindu, padės atgaivinti tikrą dvasingumą, pagrįstą, kaip suformulavo klasikas, suvokimu apie darbo vaidmenį išsivystant žmogui iš beždžionės, materiją transformuojant į idėją ir atvirkščiai.
Saulėtekis ir saulėlydis
Kai kurie politologai siūlo kolektyvinius Vakarus vadinti kolektyviniu Saulėlydžiu. Čia yra tam tikra logika. Mūsų natūralioje aplinkoje rytuose aušra prasideda saulėtekiu, o Vakaruose – saulėlydis ir tamsa.
Kažką panašaus šiandien galima pastebėti viešajame gyvenime. Vakarų kultūrinė šviesa mūsų civilizaciją apšvietė beveik 500 metų. Šiandien ši šviesa virsta prieblanda, o kadaise tamsūs barbariški Rytai tampa nauju šviesos žiburiu.
Nors iš esmės sąvokos „kultūriniai Vakarai“ ir „barbariški Rytai“ yra ideologizuotos mitologemos, turinčios mažai ką bendro su tikrove. Bent jau Vakarams priklauso tokie barbariški išradimai kaip inkvizicija ir atominė bomba, o Rytai savo ruožtu išrado tokius kultūros objektus kaip kompasas, arabiški skaitmenys ir popierius,.
Taigi galime teigti, kad pasaulis grįžta į savo ištakas, į pirminę prigimtį. Vakarai yra saulėlydis. Rytai yra Aušra.
Atbulinė istorijos eiga
Sakoma, kad istorija neturi atbulinės eigos. Pasirodo, turi! Istorijos atbulinė eiga žodynuose aiškinama kaip „alternatyvi, pageidautina ar būsima įvykių eiga“. Sąvoka „pageidautina“ šia prasme yra pernelyg subjektyvi ir gali būti pakeista terminu „nepageidautina“.
Karai ir epidemijos, neteisybė ir neteisėtumas, kazokų atamanai ir bajorų titulai, feodalinis susiskaldymas ir vienuoliškas fanatizmas, viešos egzekucijos ir dvasinė inkvizicija, sektos ir kultai, diktatūra ir anarchija, socialinė vergija ir politinis kolonializmas, koncentracijos stovyklos ir masinis neraštingumas – visa tai iškilo iš istorinės nebūties, įgavo naujas formas ir pagrindiniai visų svarbiausių istorinių laikotarpių atributai tarsi būtų sutelkti į šiuolaikines realijas.
O koks atributas taps ateities pamatu – didelis klausimas? Visa tai tarsi demonstruoja visam pasauliui vaizdą, kaip „gali būti, jeigu…“. Baisiausia, kad šis „gali būti“ tampa tuo, kas „jau buvo“. Praeitis gali tapti ateitimi visais įmanomais būdais. Istorija vystosi atbuliniu greičiu, todėl galime pasiekti ne tik viduramžius ir vergiją, bet ir akmens amžių. Ir net kokią nors Mezozojaus erą su jos dinozaurais ir skraidančiais driežais.
