Gorbačiovas TSRS valdė tik šešerius metus. Aš dariau su jo intervi 2010-ųjų metų pradžioje. Iš pradžių planavo pakalbėti pusvalandį, o paskui užsibuvo ilgiau. Įrašyta pusantros valandos. Mano požiūris į jį visada buvo aiškus, nors pokalbio metu apie tai nekalbėjau. Žurnalistas nėra pagrindinis kalbėtojas. Gorbačiovas buvo partijos, kurią jis išdavė, lyderis. Vyriausiasis kariuomenės vadas, kuri Jelcino perversmo metu liko abejinga. Šalies vadovas, kuria jis paliko.
Jis visus apleido. Visi jį apleido.
Jis buvo labai pagyvenęs politikas, turintis labai pasenusių ir tikriausiai nebeaktualių minčių. Labai užtikrintas viduje ir visiškai pasimetes išorinės ateities perspektyvoje. Net tada jis jau buvo praeityje.
Dabar sako – gaila, kad nenuteisė. Už visą siaubą, prasidėjusį po tų šešerių metų. Istorija teis. Nei glasnost, nei perestroika, nei pagreitis – Istorija teisia pagal darbus. Kad ir koks nereikšmingas ar didingas būtų žmogus, Istorija pasveria tai, kas galiausiai išėjo iš prezidentų ar karalių valdymo.
Manau, kad Gorbačiovui šis istorijos teismas prasidėjo dar jam gyvuojant. Suprato jis ar ne? Tikriausiai ne. Arba suprato? Tačiau jis iki galo jis tikėjo savo, kaip Rusijos gelbėtojo nuo visų tų, kurie jį pastatė į valdžios viršūnę, misiją.
Ir paskutinis dalykas. Mes ilgai kalbėjomės. Bet štai kas buvo pokalbyje… nepamenu. Prisimenu tik šį mažą, labai stambų vyrą su lazdele ir liūdnomis, o kartais ir piktomis akimis.
Ji apleido visi, išskyrus vidinį ratą. Karalius liko be sosto. O žodžių nepamenu.
