Darbo vertės teorija skaitmeninėje sferoje

Esame turėję diskusijų apie procesus skaitmeninėje sferoje. Klausimas lieka aktualus, kadangi ekonomika skaitmenizuojasi ir lieka daug neatsakytų klausimų apie Markso teorijos pritaikymą šiandienai.

Turėjome tvirtinimų, kad programuotojas nekuria pridedamosios vertės, kadangi bitai kopijuojasi praktiškai nemokamai. Tai sufleruoja mintį apie tai, kad prekė skaitmeninėje sferoje yra programa, o kadangi anksčiau pridedamoji vertė buvo kuriama dauginant prekę, tai dabar pridedamoji vertė nesikuria, kadangi dauginasi nemokamai. Arba kad naujojoje ekonomikoje klasių skirstymas pagal santykį su gamybos priemonėmis yra nebeaktualus, kadangi programuotojo gamybos priemonė yra kompiuteris, kuris vienodai gali būti tiek kompanijos, tiek programuotojo nuosavybėje.

Tai rodo klasinių santykių susimaišymą, kuris pasireiškia panašiu pragyvenimo lygiu ir nekonfliktiškumu tarp tų klasių. Abu tvirtinimai klaidingi.

Pirmiausia reiktų prisiminti, kaip pridedamoji vertė kuriasi Markso teorijos požiūriu. Darbo jėga yra tokia pati prekė, kaip ir bet kokia kita. Ir jos vertė yra tokia, kiek į ją buvo įdėta verčių ją gaminant – darbuotojui maitinantis, ilsintis ir pan. Darbuotojas nusamdomas už tokį atlygį, kiek jame buvo verčių tuo momentu. Vertės išreiškiamos vidutiniu visuomenini darbo laiko kiekiu. Savo darbo procese darbuotojas gali pagaminti daugiau verčių negu buvo jo darbo jėgoje. Jeigu taip atsitinka, skirtumas ir yra pridedamoji vertė.

Ši Markso pridedamoji vertė nėra tai, ką buržuazinis mokslas vadina pridėtine verte.Jeigu pasižiūri į programuotojų darbo atlyginimus, jie neatrodo visai nepagrįsti. Programuotojo darbo jėga yra aukštos kvalifikacijos darbo jėga, susijusi su aukštąja nervine veikla, ir jos atgaminimas reikalauja brangesnio gyvenimo būdo nei mažai kvalifikuotas darbas. Tai turi būti pakankamai komfortiškas gyvenimas įskaitant nuosavą būstą, kokybiškas rekreacijos galimybes ir pan. Jei sudėsime visas keliones, draudimus, kreditus, mediciną, užtikrintumą dėl pensijos, poilsio užsiėmimus, galimybę pirkti efektyvias paslaugas auginant vaikus ir t.t., tai laisvų pinigų nuo tų atlyginimų gali likti ne tiek ir daug.

Klausimas, ką programuotojas, nusamdytas už šią sumą, kuria? Jeigu pažiūrėsim į tokius skaitmeninės sferos gigantus kaip Amdocs ar Adobe, tai pamatysim, kad jų biznio modelis remiasi subscribtionu (prenumeravimu). Nei pirmas, nei antras nebeparduoda savo produktų vienetinio pardavimo principu. Priešingai, Amdocsas, parduodamas klientų sąskaitų generavimo modulį mobiliojo ryšio operatoriui, parduoda jį kartu su subscribtionu, tai yra reguliaraus apmokėjimo sutartimi, kad Amdocso programuotojai nuolatos palaikys šį modulį, gaudydami bugus arba pridėdami naują funkcionalumą pagal operatoriaus poreikius.

Adobas, garsiojo Photoshopo kūrėjas, išviso nieko nebeparduoda vienetiniu būdu – dabar jo produktais galima naudotis susimokant kelias dešimtis dolerių per mėnesį. Tai reiškia, kad vyksta pastovus einamasis mokėjimas. Kol moki – tol naudojiesi. Jei nebemoki – nebesinaudoji. Arba iš kitos pusės – šios kompanijos uždirba tol, kol apmokamas subscribtionas. Jei jis neapmokamas, jos iš tikrųjų neuždirba. Amdocsas bankrutuos, jei užsiims vienetiniais pardavimais. Tokiu būdu išryškėja, kad tikroji prekė šiuo atveju yra ne konkreti programa, ne kažkoks bitų skaičius, o pats subscribtionas.

Po subscribtionu vyksta programuotojo darbas. Imant Amdocso pavyzdį, Amdocso programuotojas reguliariai gaudo operatoriui suteiktame modulyje išryškėjusius bugus ar, atsiradus poreikiui, keičia/prideda funkcionalumą tam moduliui. Už tai operatorius reguliariai moka pinigus Amdocsui. Kol programuotojas dirba, tol vyksta subscribtionas ir mokami pinigai. Nėra darbo – nėra subscribtiono. Niekas nemoka pinigų už tuštumą. Jei pasižiūrėsime į tai, kaip Marksas apibrėžia paslaugą, tai pamatysime panašumą. Paslauga gaminama ir tuo pačiu vartojama. Vartojamas pats jos gamybos procesas. Kai vairuotojas kažką perveža, jo darbo produktas yra pats pervežimas. Jis yra vartojamas tol, kol jis vyksta. Neveža vairuotojas – nėra paslaugos. Tuo ji skiriasi nuo konservų dėžutės, kuri pirmiausia pagaminama, tada atitrūksta nuo gamintojo, pereina vartotojui ir tada vartojama.

Tačiau ar galima sakyti, kad Adobas išviso kada nors parduodavo Photoshopą konservų dėžutės principu? Tiesą pasakius, Photoshopas niekada iki galo neatitrūkdavo nuo Adobo. Photoshopas galėdavo kaupti ir siųsti Adobui duomenis, atsisiųsti atnaujinimus, galėjo būti pajungtas prie jų Live serverio. Taigi, tai ir nebuvo iki galo atitrūkusi prekė. Nors, dėl skaitmeninės technologijos neišsivystymo, tuo metu dar neturėjo grynos subscribtiono išraiškos. Tačiau technologija vystėsi ir skaitmeninė prekė įgavo gryną paslaugos formą – subscribtioną.

Taigi, tai primena Markso „Kapitalo“ II tome aprašytą išplėstinę kapitalo apytakos formulę, pritaikytą transporto pramonei:
P – Pr(D+Gp)…G – P’
Kur P yra pinigai, Pr – prekė, D – darbo jėga, Gp – gamybos priemonės, G – gamyba, P’ – pinigai su prieaugiu (Karl Max „Kapitalas“, II tomas, Vilnius, 2011, p.71).
Aiškumo dėlei, šią formulę skaitmeninės sferos atvejui galima konkretizuoti tokiu būdu:
P – Pr(Pd+Ks)…G – P’
Kur Pd – yra programuotojo darbas, Ks – kodo struktūra.

Išnykus gyvo žmogaus darbui, skaitmeninėje sferoje nustoja gamintis vertės. Tai galima iliustruoti skaitmenizuotos dizaino industrijos pavyzdžiu. Kažkada brangiai kainavę įmonių logotipai nupigo atsiradus rinkoje vadinamiesiems logogeneratoriams. Tai yra tam tikros iš anksto paruoštų logotipų bazės su tam tikru funkcionalumu, kuris supaprastina šio darbo procesą tiek, kad tuo gali užsiimti pats užsakovas. Iš anksto paruošti logotipai naudojami kaip daugkartinio naudojimo šablonai, o nesudėtingas funkcionalumas leidžia keisti jų spalvą, proporcijas, pridėti užrašą ir t.t. Profesionalaus dizainerio darbo čia nebereikia. Rezultate, tokių logotipų (jei juos išviso galima pavadinti logotipais tikrąja to žodžio prasme) kaina nukrito nuo kelių tūkstančių ar kelių šimtų iki kelių dešimčių dolerių arba eurų. Kodėl taip įvyksta?

Gyvą darbą atlieka pats užsakovas. Jis už savo darbą nemokės. Likusį funkcionalumą atlieka kodas. Kodas tuo tarpu skiriasi nuo gyvos darbo jėgos tuo, kad gyva darbo jėga dalį savo gyvenimo skiria darbui, dalį – savęs atgaminimui (mitybai, miegui, rekreacijai ir pan.). Jos atgaminime yra tam tikras verčių skaičius. Paskui, kai ji dirba, ji gali atgaminti didesnį, mažesnį arba tokį patį verčių skaičių. Tai priklauso nuo aplinkybių. Jeigu atgamina didesnį, tas skirtumas ir yra pridedamoji vertė ir pelno šaltinis. Kodas tuo tarpu veikia tol, kol veikia jo materialus nešėjas – kompiuteris. Kompiuteris veikia tol, kol „maitinasi“ elektra. Yra elektros tiekimas – veikia ir programa, nėra elektros tiekimo – programa nustoja veikti. Tai vyksta tapačiai. Todėl skirtumui nėra iš kur atsirasti. Tai tas pats kaip staklės ar Markso aprašyta verpstė. Todėl kodas yra pastovusis kapitalas, kuris naujų verčių negamina, maksimum gali perduoti ekvivalentą to, ką gavo.Likusios kelios dešimtys dolerių tokio „logotipo“ kainoje išreiškia kitus procesus – Google Ads reklamos apmokėjimą, kurioje savo ruožtu yra Google programuotojų darbo „dalelytės“, ir pan. Jeigu logogeneratorius vystomas, toje kainoje gali būti jo programuotojų darbo dalys.Čia mes prieiname įdomų pastebėjimą.

Logogeneratoriaus veikime vertės nebesikuria, bet jis vis dar turi vartojamąją vertę galutiniam vartotojui. Nors klasikinio kapitalizmo požiūriu, prekė sudaro vertės ir vartojamosios vertės vienybę. Kodėl įvyksta toks išsiskyrimas? Čia mes turime pastebėti, kad didžiųjų IT-gigantų vidinėje dokumentacijoje programuotojų darbas nėra įvardinamas kaip tiesiog programuotojų darbas, bet kaip R&D – „research and development“, arba „tyrimas ir įgyvendinimas“. Jis gali įtraukti tiek UX, tiek data-analitikų, tiek ir pačių programuotojų darbą. Tai reiškia, kad kalbama apie pastovią sprendimų paiešką ir jų įgyvendinimą. Kaip sako vienas iš UX guru Joe Natolli, „jeigu tu nerandi gero sprendimo, tai gal tu neradai geros problemos?“. Tai ir sudaro žmogiškojo darbo šioje sferoje esmę. Atitinkamai, ir naujų verčių šaltinį. Kai tik sprendimas rastas ir įgyvendintas, jis tuo pačiu standartizuojasi ir „miršta“ negyvame kode. „Miršta“ todėl, kad kodas pilnai perima šio sprendimo vykdymą. „Sudaiktėja“, Markso žodžiais tariant. Ir tuo pačiu nustoja nešti pelną savininkams. Tada naudojamas naujas žmogaus darbas naujų, kol kas nestandartizuotų sprendimų ir patobulinimų paieškai. Ir ciklas kartojasi. Kol R&D dirba – pelnas yra. Kai nedirba – pelno nėra.

Tarp kitko, tai ir sudaro mechanizmą to reikalingų ir nereikalingų naujovių vaikymosi, kuris būdingas skaitmeninei sferai. Naujovė – tai vienintelis būdas jai užsidirbti.Taigi, verčių gamyba vyksta šioje stadijoje. Tačiau standartizuotas ir kode „numiręs“ sprendimas vis dar turi vartojamąją vertę galutiniam vartotojui. Tokį sprendimą mes kiekvieną kartą vartojame prisijungę prie šito paties Facebooko ir paspausdami mygtuką „Paskelbti“, kai rašome kokį nors postą. Nors tai buvo suprogramuota seniai ir jokio pelno Facebookui nebeneša. Tokiu būdu mes pradedame matyti skaitmeninės sferos savitumą, kurio nebuvo Markso laikais.

Kai Markso laikų paslaugų darbuotojas dirbo su savo gamybos priemone, pvz., transporto darbuotojas su transporto priemone, jis tai atlikdavo tapačiai kurdamas vertes ir vartojamąją vertę. Kaip ir koks nors masažuotojas ar cirko aktorius. Kol jis dirba, tol yra vartojamoji vertė. Kol masažuotojas masažuoja – tol ji yra. Kai nustoja masažuoti, vartojamosios vertės nebėra. Skaitmeninėje sferoje priešingai – vartojamoji vertė lieka. Tarp R&D ir galutinio vartotojo yra kodas. Šiuo požiūriu skaitmeninės sferos prekė yra panaši į konservų dėžutę, dar juolab, kad kodas savo giluminiame lygyje yra materialus – tai impulsų kombinacijos procesoriuje, kompiuterio atmintyje ir pan. Tačiau kadangi ji panaši tiek į paslaugą, tiek į fizinę prekę, tai ji nepanaši nei į vieną iš jų, ir sudaro atskirą šaką. Bet kadangi ji nėra atitrūkusi nuo gamintojo, tai vis dėlto paslaugų šaka.Todėl, kiek tai liečia kapitalo apytaką, visą šitą reikalą galime apibendrinti tokia konkretizacija:
P – Pr(Rd+Ti)…Ng – P’
kur Rd yra R&D, Ti – techninė infrastruktūra (kodas ir serveriai, grubiai tariant), Ng – naujovės gamyba.

Apibendrindami galime padaryti tokias išvadas. R&D darbas yra gamybinis ta prasme, kad jis gamina vertes. Iki jo buvo kodo struktūra, kuri gali sudaryti paslaugos pagrindą, taip pat serveriai ir darbo priemonės, kaip kompiuteris, Notepad++, kalba ir pan., tačiau jie neparduodami ir patys savaime verčių negamina. Jie iki R&D atėjo kaip darbo priemonės ir aplinka, tačiau ne tai, kas bus parduota. Parduodama tai, kas atsiranda su R&D darbu – paslauga, kuri vyksta keičiant programinę struktūrą. Taigi, kodo struktūra yra gamybos priemonė, kaip ir priklauso pastoviąjam kapitalui.

Minėto Amdocso atveju – tai pats modulis, su kuriuo dirba programuotojas. Kompiuteris yra darbo priemonė.Tačiau jeigu taip, tai ar mes galime apskaičiuoti pridedamąją vertę, kurią tokiame darbe sukuria R&D? Tam pakankamai turtingą medžiagą suteikia didžiųjų kompanijų ketvirčių ir metinės ataskaitos. Pvz., aukščiau minėtas Amdocsas pasibaigusiems 2019 fiskaliniams metams raportavo tokius rodiklius tūkstančiais dolerių (amdocs-marketing.com):
Pardavimai 4,086,669
Operacinės išlaidos:
Pardavimų savikaina (pastovaus kapitalo išlaidos, kaip išorinės programos ir pan.) 2,653,172R&D 273,936
Marketingas, bendra, administravimas 492,457
Nematerialių aktyvų amortizacija (patentai ir pan.) 97,358
Operacinės pajamos 569,746

Kaip mes pamename iš Markso formulių, pastovusis kapitalas pridedamosios vertės negamina ir bet koks gyvojo darbo išėmimas iš formulės veda prie to, kad kapitalas tik atgamins savo ekvivalentą. Todėl pridedamoji vertė pagal Markso skaičiavimą yra ne santykis tarp gyvojo darbo verčių ir likusio kapitalo, bet grynai darbinis santykis, t. y. santykis tarp gyvoje darbo jėgoje esančių verčių ir verčių, kurias ta gyva darbo jėga sukūrė darbo procese. Pas Marksą tai išreikšta kaip m/v (Karl Marx „Kapitalas“, I tomas, Vilnius, 2009, p. 277).

Aišku, kad kompanijų ataskaitose klausimas taip neformuluojamas, bet sudėtinės dalys išlieka tos pačios, todėl jas galima išskaičiuoti. Pardavimų savikaina ir nematerialių aktyvų amortizacija yra pastovaus kapitalo dalys, todėl jas iškarto galima atmesti kaip nesusijusias su mūsų ieškomu santykiu.

Norint suprasti marketingo ir pan. išlaidų vietą, reikia prisiminti paprastąją kapitalo apytakos formulę P – Pr – P’. Čia kapitalas keičia save tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Kiekybiškai jo tikslas yra padidėti per šį persivertimą. Kokybiškai jis keičia savo formas – tam tikras verčių kiekis turėjo piniginį pavidalą, paskui virto prekiniu pavidalu, paskui vėl virto piniginiu. Jeigu dar kitaip, mainomoji vertė čia virto vartojamąja verte, o po to vėl mainomąja verte.

Marketingo užduotis yra keisti verčių pavidalus, bet ne jas kurti. Todėl marketologai nekuria verčių. Jos buvo pagamintos iki jų. Jie jas keičia. Tai nereiškia, kad jų darbas nereikalingas. Jis būtinas kapitalo cirkuliacijai, bet tai yra cirkuliacijos išlaidos, o ne naujų verčių gamyba. Todėl jų darbas čia irgi atkrenta.Lieka R&D ir operacinės pajamos.

Tai ir yra mūsų ieškodamas santykis. Santykis tarp 273,936 ir 569,746, kuris yra 207 proc. Tai ir yra pridedamosios vertės norma. Jei pervesti į darbo valandas, tai gaunasi 2,61 valandos būtinojo darbo ir 5,39 pridedamojo darbo. Kas įdomu, tai kad ši proporcija yra panaši į tą, kurią Marksas apskaičiavo XIX amžiaus Mančesterio fabrikui – 153 proc. (ten pat, p.279). Panašu, kad proporcija išlieka panaši, tačiau mūsų laikais darbo našumas yra tiek išaugęs, ypač skaitmeninėje sferoje, kad tokios proporcijos užtenka pakankami geram R&D gyvenimui palaikyti.Čia reikia užakcentuoti, kad kalba eina ne apie revoliucingumą ir R&D išnaudojimą buitine prasme, kadangi buitiškai R&D gali ir nejausti jokio išnaudojimo, tačiau apie procesą, kokiu būdu skaitmeninėje sferoje gaminamos vertės.Tai yra tai, kaip Markso teorinis aparatas veikia skaitmeninėje sferoje.

Galime padaryti išvadas:
– Markso teorinis aparatas pritaikomas skaitmeninei sferai;
– R&D darbas yra gamybinėje kapitalo apytakos dalyje, kadangi kuria pridedamąją vertę Markso teorijos požiūriu;
– Skaitmeninė sfera yra atskira paslaugų sferos šaka, kurios prekė konkrečiai mūsų epochoje įgijo subscribtiono pavidalą: pati savaime programa nėra prekė (todėl ir mums nėra ko stebėtis, kad mes nemokame Facebookui už tai, jog galėtume kažką postinti);
– Gamybos priemonė ir privati nuosavybė skaitmeninėje sferoje yra kodo struktūra ir techninė infrastruktūra, kurių pagrindu vyksta paslauga – jos kainuoja milijonus ir joks programuotojas negali jų turėti savo nuosavybėje, todėl klasinių santykių susimaišymo čia nėra;
– Kompiuteris, o taip pat Notepad++, PuTTY ir panašūs įrankiai gali būti programuotojo nuosavybėje, gali būti kompanijos nuosavybėje, gali būti ir niekieno nuosavybėje (kaip pastarieji du), ir įtakos tai neturi taip pat, kaip atsuktuvas vairuotojo atveju, kurio gamybos priemonė yra automobilis;
– Skaitmeninėje sferoje įvyksta vertės ir vartojamosios vertės išsiskyrimas. Vertės kuriamos R&D dirbant su kodu ir taip kuriant naujoves, tačiau vartojamąją vertę galutiniam vartotojui turi kodo nustatomas funkcionalumas.

Kol kas tai yra Markso metodologijos atkalibravimas naujoms sąlygoms. Šias išvadas galima naudoti kaip atspirties taškus tolesniam teoriniam darbui pritaikant marksizmą šiuolaikiniam pasauliui. Tokio darbo tikslas yra naujo, savipakankamo pasaulėvaizdžio sukūrimas, kuris sudarytų alternatyvą šiuolaikinei buržuazinei pasaulėžiūrai ir tuo pačiu nenusiristų į misticizmą bei liktų moksliškas.

Žilvinas Butkus
Socialistų partija