Prieš 150 metų, 1871 m. pavasarį, Paryžių sukrėtė kruvinos gatvės kovos tarp vyriausybės kariuomenės ir Paryžiaus Komunos šalininkų, faktiškai vyko miesto pilietinis karas. K. Marksas Paryžiaus komunarus pavadino „žmonėmis, šturmuojančiais dangų“. Paryžiaus Komunos didybė ir tragedija buvo ta, kad komunarai objektyviai negalėjo laimėti, nes tam nebuvo subrendusios tinkamos istorinės sąlygos. Tuo pačiu metu jie negalėjo nesukilti, nes tos pačios istorinės sąlygos buvo nepakeliamos oriai darbo žmogaus egzistencijai. Tai buvo „drąsuolių beprotybė“ visa šių žodžių prasme.
***
Paryžiaus Komuna yra pats pirminis miesto socialistinės savivaldos ir išvis socialistinio valstybingumo prototipas. Tai yra pirmoji patirtis kuriant darbininkų valstybę per proletarinę revoliuciją. Šios revoliucijos eiga atspindi tam tikro istorinio laikotarpio ypatumus konkrečioje šalyje.
Paryžiaus Komunos atsiradimas pirmiausia yra kompleksinės socialinių ir nacionalinių veiksnių sąveikos rezultatas istoriniame procese. 1971 m. buržuazinė Prancūzijos vyriausybė viena ranka vykdė patriotinį karą su Prūsija, o kita – slaptas derybas su jos valdžia, kad išsaugoti savo kapitalus. Prancūzijos elite vyravo nuomonė, kad „gėdinga“ taika yra geriau nei revoliucija. Žinia apie šias derybas įsiutino žemesniuosius socialinius ir demokratinius Prancūzijos visuomenės sluoksnius. Visi buvo labai pasipiktinę, kad vyriausybė veda derybas su priešu, okupavusiu jų šalies teritoriją ir vykdo jas slaptai nuo žmonių.
Padėtį pablogino karinės Prancūzijos nesėkmės. Vokiečiai užėmė vieną po kito Prancūzijos miestus, atsisakė šturmuoti patį Paryžių ir pradėjo jo apgultį, bandydami priversti jo gynėjus pasiduoti. Paryžius atsidūrė kritinėje situacijoje. Mieste prasidėjo badas – gyventojai greitai suvalgė beveik visus zoologijos sodo gyvūnus, o vėliau ėmė medžioti žiurkes. Po to, kai maršalas Bazėnas atidavė Metzo tvirtovę prūsams kartu su paskutine kovinga reguliariąja armija šalyje, o prezidento A. Thiero vyriausybė 1871 m. vasario 26 d. Versalyje pasirašė taiką su Vokietija, minia paryžiečių įsiveržė į rotušę, areštavo ankstesnės vyriausybės narius ir įsteigė naują revoliucinį valdžios organą – Komuną, kuria sudarė 92 nariai. Raudona revoliucijos vėliava buvo iškelta virš Paryžiaus. Prezidentas Thieras pabėgo į Versalį.
Paryžiaus Komuna veikė 1871 m. nuo kovo 18 iki gegužės 28 d.. Socialinė ir politinė Komunos struktūra buvo gana marga. Ją daugiausia sudarė darbininkai, tarnautojai, pedagogai, gydytojai, žurnalistai, advokatai ir keli smulkus verslininkai. Politine prasme Komuna buvo įvairių kairiųjų, kurie turėjo savo būrelius Paryžiaus darbininkiškuose kolektyvuose, koalicija, iš esmės proletariškų ir smulkiaburžuazinių revoliucionierių blokas. Bet pagrindinį vaidmenį visuose Komunos batalijose vis dėlto atliko Paryžiaus proletariatas. Tai pripažino ir anuometinė Prancūzijos spauda. Pirmuoju smuiku Komunoje grojo socialistai – 1-ojo Internacionalo nariai (apie 40 žmonių). Taryboje taip pat buvo blankistai (garsaus revoliucionierio, socialisto-utopisto L. Blanki šalininkai), prudonistai (anarchizmo tėvo – Prudono pasekėjai), bakunistai (kito žymaus anarchisto M. Bakunino šalininkai), populiarėjančio darbininkų tarpe marksizmo idėjas išpažįstantys žmonės. Visi jie dažnai tarpusavyje nesutardavo. Be to tarp visų jų dar įvyko susiskaldymas į federalizmo ir centralizmo šalininkus. Pirmieji reikalavo pravesti rinkimus visoje šalyje ir tokiu būdų legitimizuoti savo valdžią, o antrieji buvo nusiteikė apsiriboti tik vietiniais savivaldos rinkimais.
Revoliucinei sukrėtimai įvyko ne tik Paryžiuje. Lione, vadovaujant M. Bakuninui ir jo šalininkams, vyko nacionalinių dirbtuvių darbuotojų sukilimas. Jie pasipiktino sumažėjusiu darbo užmokesčiu. Marselyje minia revoliucionierių taip pat užėmė rotušę, virš jos iškeldama raudoną vėliavą. Darbininkų protestai ir demonstracijos taip pat vyko Tulūzoje ir kituose Prancūzijos miestuose. Tiesa, šie revoliuciniai sukilimai netrukus buvo numalšinti visur, išskyrus Paryžių. Taigi šalyje įsitvirtino laikina dvivaldystė, kurios atsiradimas tikriausiai yra visų revoliucijų dėsningumas. Paryžiuje veikė raudonoji komunarų valdžia, o Versalyje – buržuazinė Thiero vyriausybė. Visa tai vyko situacijoje, kai Prūsijos armija faktiškai buvo okupavusi didelę Prancūzijos dalį. Galima teigti, kad ši situacija buvo gana panaši į istorinę situaciją Lietuvoje 1918 m., kai tuo pačiu metu buržuazinė Taryba ir proletarinė Tarybų valdžia taip pat kovojo tarpusavyje vokiečių administruojamoje teritorijoje.
Komuna buvo kartu ir parlamentas, ir vykdomoji vyriausybinė institucija. Ji buvo iš esmės naujo tipo socialinė ir demokratinė valstybė, kurios struktūroje buvo sukurtos 10 komisijų (kaip dabar sakytų – ministerijų). Komuna atliko keletą svarbių ir socialiai novatoriškų ekonominių ir visuomeninių-politinių reformų:
– paskelbė amnestiją politiniams kaliniams,
-atskyrė bažnyčią nuo valstybės,
-suteikė moterims rinkimų teisę,
– leido miesto gyventojams tam tikrą laiką nemokėti busto savininkams už nuomą,
– atidėjo sąskaitų apmokėjimus,
– sustabdė pradelstų įkeitimų pardavimą,
– įpareigojo lombardų savininkus grąžinti įkeistus daiktus be išpirkos,
– uždraudė atskaitymus iš darbo užmokesčio ir naktinių darbą kepyklose,
-nustatė 10 val. darbo dieną,
– nustatė minimalų dirbančiųjų darbo užmokestį,
– nusprendė teikti pirmenybę darbuotojų asociacijoms, o ne privatiems verslininkams dėl visų miesto sutarčių ir tiekimo.
Svarbiausia Komunos ekonominių reformų buvo Dekretas dėl apleistų ir neveikiančių dirbtuvių. Jis nurodė darbininkų profesinėms sąjungoms sudaryti komisiją, kuri ištirtų gamyklų savininkų paliktus cechus, parengtų jų darbo atnaujinimo projektą ir parengtų jų asocijuoto kooperatyvinio valdymo chartiją. Tai pačiai komisijai buvo pasiūlyta „įsteigti arbitražo teismą, kuris grįžtantiems savininkams turės nustatyti kompensacijų dydį už jų buvusią nuosavybę“. Taigi, iš esmės būtent Komuna padėjo pamatus kapitalistinio turto ekonominio nacionalizavimo praktikai, be to dar ir gana humaniškomis sąlygomis- už išpirką.
Teisingumo dėlei visgi reikia pažymėti, kad daugelis minėtų reformų taip ir liko „ant popieriaus“. Pagrindinė komunarų klaida, kaip vėliau pabrėžė K. Markas, F. Engelsas ir V. Leninas, atidžiai išstudijavę Paryžiaus Komunos patirtį, buvo ta, kad komunarai savo veiksmuose skrupulingai sekė, kad neperžengtų buržuazinių įstatymų rėmų ir laikytųsi visų buržuazinės demokratijos procedūrų. Tarybiniai istorikai savo laiku teigė, kad Paryžiaus Komuna – tai pirmas proletariato diktatūros pavyzdys. Deja, labai jau „nediktatoriška“ buvo ši diktatūra. Komunarai tiesiog norėjo sukurti gyvenimą be ponų ir kapitalistų viename mieste. Komunos praktika parodė tam tikrų iliuzijų galingumą ir komunarų gretose. Tai ir tapo lemiama Komunos klaida. Be to, marksizmo klasikai išryškino ir kitas komunarų klaidas:
– komunarams nepavyko sulaužyti seną buržuazinį valstybinį-administracinį aparatą ir sukurti naują – proletarinį;
– komunarams koją pakišo bendras proletarų nepasirengimas sunkiai kovai, buvo daromos pastovios nuolaidos smulkiaburžuaziniams sluoksniams;
– nors Komuna turėjo savo ginkluotus dalinius (nacionalinę gvardiją), bet buvo siekiama tik taikaus gynybinio pasipriešinimo, nepaisant tuo, kad buržuazinė vyriausybė jau pradėjo ginkluotą karą prieš komunarus;
– komunarų veikloje išryškėjo neryžtingumas ir lėtumas, kai reikėjo greitai ir staigiai priimti sprendimus;
– jie nesuvokė būtinybės kovoti su revoliucijos priešais, su kontrrevoliucine agitacija bei Versalio diversantais ir šnipais;
– Komunos veikėjų sąmonėje vyravo iliuzijos apie rinkimus, kurių rezultatus tariamai turėtų pripažinti priešinga pusė;
– komunarai nematė reikalo įvesti griežtą centralizuotą vadovavimą savo struktūrose;
– jie nesugebėjo aktyviai propaguoti savo sprendimus ir veiksmus;
– Komunos delegatus nuolat slėgė vidiniai nesutarimai ir tarpusavio politinė kova;
– komunarams trūko visaverčio bendravimo su kaimu ir kitų miestų komunomis;
– jie taip ir nesiryžo įvesti centrinio banko kontrolę, nors pastarasis laisvai finansavo versaliečius.
Kaip žinia, V. Leninas ir bolševikai atsižvelgė į Paryžiaus komunarų klaidas ir per 1917 m. Spalio revoliuciją Rusijoje negaišo laiko tuštiems žodžiams Steigiamajame susirinkime ir buržuazinių įstatymų laikymosi, veikė greitai ir ryžtingai. Ir vienas pirmųjų dalykų, kurį jie padarė, tai centrinio šalies banko perėmimas. Be to Tarybų valdžia buvo įsigalėjusi visoje šalyje.
Beje, komunarai visuose savo veikose išsiskyrė ypatingu sąžiningumu, kuris, kaip pažymėjo K. Markas, tapo jų pačių egzistencinė „kalte“. Pavyzdžiui, finansų ministras Žurdas, buvęs buhalteris, disponuodamas Komunos biudžeto milijonais, pats asmeniškai apsiribojo minimaliu tarnautojo atlyginimu, jo žmona ir toliau dirbo skalbėja, o vaikas lankė neturtingų vaikų mokyklą. Šis kruopštus komunarų „sąžiningumas“ ir žmogiškasis padorumas vėlesnių ir šiuolaikinių istorinių realijų fone negali, žinoma, nesukelti susižavėjimo ir pagarbos.
Tačiau Paryžiaus Komunos klaidos visumoje neišvengiamai nulėmė jos žlugimą. 1871 m. gegužės 21 d. versaliečiai įžengė į Paryžių, tačiau pačiame mieste jų laukė miestiečių pastatytos barikados. Komunarai per vėlai suvokė, kad prieš ginkluotą jėga galima priešpastatyti tik kitą ginkluotą jėgą. Prasidėjo nelygus aštuonių dienų gatvės mūšiai ir gegužės 28 d Paryžiaus Komuna buvo nugalėta. Paskutinė Komunarų tvirtovė – Fortas Vensenas – Tjero kariuomenės buvo užimtas gegužės 29 d.
Pirmoji pasaulyje 1871 m proletarų revoliucija buvo paskandinta kraujyje. Po to karo teismai pradėjo savo darbą, kuris tęsiasi iki 1876 m. Netoli Per Lašezo kapinių Paryžiuje, prie jų šiaurės rytų sienos buvo sušaudyti 147 komunarai. Kai jos vedė sušaudyti, buržuazinės damos baksnojo savo skėčiais jiems į veidus. Daugelis komunarų mirė nuo žaizdų ir ligų. Daugiau nei 4500 sukilėlių buvo išsiųsti į katorgą Naujoje Kaledonijoje. Iš viso sušaudytų, įkalintų ir ištremtų skaičius siekė 70 tūkst. Darbininkų klasė ir demokratiškas Paryžius kartu su emigravusiais į užsienį prarado mažiausiai 100 tūkstančių geriausių kovotojų. Buržuazinė diktatūra pasirodė „diktatoriškesnė“ nei proletarinė. Deja, anais laikais dar buvo nežinomas toks kapitalo rezervas kaip fašizmas…
Teismo metu teisiamieji komunarai parodė išskirtinį dvasios tvirtumą. „Visas mano gyvenimas priklauso socialinei revoliucijai, ir aš be jokių išimčių prisiimu atsakomybę už visus savo veiksmus“, – viename teismo posėdyje sakė bebaimė komunarė Luiza Mišel, „raudonoji Monmartro mergelė“. Paryžiaus Komuna truko virš 70 dienų. Jos istorinė pasekėja Tarybų Sąjunga gyvavo beveik 70 metų. Pagal skaičių magija, kita (gal net pasaulinio masto) darbo žmonių valstybė turėtu egzistuoti mažiausiai 700 metų.
Nepaisant trumpo egzistavimo laikotarpio, Paryžiaus Komuna paliko neišdildomą pėdsaką Prancūzijos ir viso pasaulio darbininkų klasės išsivadavimo kovų istorijoje. Ir nors „dangų šturmuojančių“ komunarų pats dangus nepagailėjo, žmonės žemėje prisimena jų pasaulinio masto istorinį veiksmą. Pasak Markso, pagrindinis Komunos pasiekimas buvo pats jos egzistavimo faktas. Mūsų laikais itin aktualūs ir kiti Markso žodžiai apie Paryžiaus Komuną: „Darbininkų klasės vyriausybė yra būtina visų pirma, norint išgelbėti Prancūziją nuo sunaikinimo ir irimo, kurie jai gresi dėl valdančiųjų klasių kaltės. Šių klasių pašalinimas iš valdžios yra būtina tautinio išlaisvinimo sąlyga “. Šiame teiginyje trumpai ir aiškiai suformuluota visa kovos už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą dialektika, kuri tinka ir šios dienos Lietuvos situacijai.
Paryžiaus Komuna nors ir buvo Prancūzijos sostinės reiškinys, bet ji turėjo tarptautinę reikšmę ir turinį. Tarp Komunos narių buvo I-jo Internacionalo dalyviai, žymus darbo judėjimo veikėjai L Varlenas ir E. Diuvalis, garsus pažangiosios prancūzų kultūros atstovai: dailininkas G. Kurbe, poetas E. Potje, gydytojas ir inžinierius E. Vajanas, mokslininkas G. Fluransas, žurnalistas G. Tridonas. Tarp Komunos veikėju buvo ir užsienietičiai – rusės-moteris J. Dmitrijeva ir J. Barteneva, vengras – darbininkas L. Frankelis. Komunos kovose dalyvavo ir lietuviai M. Daugėla, A Kameneckis ir kt. Dauguma jų numalšinus Komuną buvo sušaudyti. Komunos kariuomenėje tarnavo Belgijos ir kitų šalių piliečiai. Tarp komunarų buvo emigravusieji 1863–1864 Lietuvos-Lenkijos sukilimo dalyviai V. Vrublevskis ir J.Dombrovskis, kurie vadovavo Komunos kariuomenės daliniams. Dombrovskis žuvo Komunos barikadose. Apie pastarojo likimą ir Paryžiaus Komuną Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas meninis filmas.
Žinoma laikai pasikeitė. Šiandien privalu ieškoti naujas klasių kovos formas ir metodus. Bet darbo žmonės visada turi prisiminti ir gerbti savo kovingas tradicijas ir tik taip jie galės eiti pirmyn ir laimėti.
Paryžiaus Komuna įkvėpė tiek 1968 m. pavasario Paryžiaus studentų maištą, tiek dabartinę Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ kartą. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje taip pat buvo paremta Paryžiaus Komunos patirtimi. Be to Paryžiaus komuna davė impulsą visame pasaulyje atsirasti įvairioms savivaldos kolektyvistinėms komunoms.
Šiuolaikiniai kairieji, kaip ir komunarai ano metu, yra patyrė keletą reikšmingų pralaimėjimų. Tačiau jau dabar galima sakyti, kad dabartinis komunistų, socialistų ir darbininkų judėjimas kyla iš gilios ideologinės ir politinės krizės, kurią sukėlė TSRS ir pasaulinės socialistinės sistemos žlugimas. Šiandienos tikruosius kairiuosius įkvepia ir Paryžiaus komunarų drąsa bei jų istorine „žemiškai dangiška“ misija.
Michailas Bugakovas
***
Зори Парижа/ Paryžiaus aušra/ Dawn of Paris (1936)
Istorinis – revoliucinis filmas, kuris pasakoja apie didvyrišką Paryžiaus Komunos (1871) kovą su Versaliu. Skirtas Paryžiaus komunarams, visų pirma revoliucionieriui demokratui, Paryžiaus Komunos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui Jaroslavui Dombrowskiui, žuvusiam mūšyje su versalėčiais. (Rusų kalba)
