Kaip fizinis asmuo nutariau bankrutuoti. Bet, kaip rodo mūsų praktika, prieš tai aš turiu būti nacionalizuotas.
Kas ta nacionalizacija – nežinojau.
Pažįstamas politologas paaiškino, kad man, ruspalaikiui, šioje situacijoje visiškai nebūtina tapti lietuviu, lenku, žydu ar totoriu.
Tiesiog reikia susivalstybinti!
Suvalstybintas jau esu seniai. Nes ne aš gyvenu valstybėje, o valstybė gyvena manyje. Kūnas – apdraustas, siela – parduota, smegenys – „valstybiškai praplautos“.
Taigi, bankrotui visiškai pasirengęs.
Bet vėlgi tas pats politologas išaiškino, kad bankrotą gali paskelbti tik teismas.
Deja, teisinėje valstybėje, kiek žinau iš tos pačios praktikos, teismų sprendimai visada yra teisėti, bet neteisingi. O jeigu ir teisingi, – tai neteisėti. Bet jei į visą šį neteisingą teisminį arba teisingą neteisminį jovalą dar įsikiša Konstitucinis Teismas, tai išvis – viskas tampa ir neteisėta ir neteisinga. Jeigu vis dėlto- teisinga ir teisėta – vis vien negerai.
Nes mūsų visuomenėje kiekvienas geras dalykas yra arba neteisėtas arba neteisingas! Ir atvirkščiai, viskas kas teisėta ir teisinga yra negerai. Būsi visada ir visiems teisingas – būsi neteisus, o jeigu būsi visada teisus, tai visiems atrodysi neteisingas. Ir vienu, ir kitu atveju išeina blogai!
Tokiu būdu supratau, kad bankrotas per teismo procedūrą man visiškai nepriimtinas dalykas.
Ką beliko daryti?
Nutariau bankrutuoti per Seimą. Vėl tas pats politologas pasakė, kad visi seimūmai labai gerai išmano bankroto reikalus. Nes ką ir kaip jie bedarytų, viskas aplinkui tik bankrutuoja. Greitai gali atsitikti taip, kad dar nebankrutavę liksim tik pats Seimas ir aš. O jeigu Seimas bankrutuos pirmas, tai kas tada paskelbs man bankrotą?
Liksiu kaip kokia balta nebankrutavusi varna visuotino bankroto situacijoje! O likti vienam visada baisu.
Kad taip neatsitiktų matau tik vieną išeitį: reikia pačiam kuo skubiau patekti į Seimą. Kartu su mūsų išrinktaisiais ir bankrutuosiu.
Linksmai ir saugiai!
