Ar yra socializmas Kinijoje?

Kinijoje tęsiasi šventiniai renginiai, skirti Komunistų partijos 100 – metų jubiliejui. 72 metus ji yra valdančioji šalies politinė jėga. Šia proga Kinijos valdžia surengė daugybę kultūrinių, politinių, švietėjiškų ir pramoginių renginių, įskaitant specialiai įsteigto liepos 1 d. ordino įteikimą iškiliems partijos nariams. Įvairios politinės organizacijos, žymūs politikai ir plačiosios visuomenės atstovai iš viso pasaulio nusiuntė nuoširdžius sveikinimus Kinijos Komunistų partijai.

Kinijos liaudžiai tikrai yra ką švęsti. Apie šios šalies pasekimus valdant komunistams išsamiai aprašyta straipsnyje „Didžiausia pasaulyje politinė partija švenčia šimto metų sukaktį“, kuris patalpintas mūsų svetainėje.

Būtent Kinijos komunistų partija, patyrusi žiaurius pralaimėjimus ir didžiules pergales, „perėjusi upę ir kojomis pajutusi akmenis“, surado savo šaliai optimaliausią vystymosi kelią, kuris vadinasi „socializmas su kiniška specifika“. Kinija sėkmingai išvengė klaidų, dėl kurių buvo sužlugdyta TSRS. Dabar mažai kas abejoja, kad iki 2049 m., tai yra 100 – metiniam Kinijos Liaudies Respublikos jubiliejui bus pasiektas strateginis tikslas – – „turtingos ir galingos, demokratines ir civilizuotos šiuolaikinės socialistinės valstybės sukūrimas“.

Deja, iki šiol tarp įvairių ekspertų ir teoretikų netyla ilgalaikis ginčas: ar Kinija išliko socialistine šalimi, ar joje atkurtas kapitalizmas, kaip ir kituose buvusiose socialistinėse valstybėse ? Tai nėra tuščias klausimas, jis yra svarbus ypač kairiesiems politikams ir ideologams, nes oportunistinis atsakymas į jį po TSRS žlugimo buvo visų potarybinių „reformistų“ ir liberalios ekonomikos „stumėjų“ eksperimentų pagrindas.

Spekuliatyviai buvo teigiama, kad Kinija kyla dėl, neva, „socializmo pakeitimo kapitalizmu, tik valdant komunistų partijai“. Tuos, kurie tiki „kapitalistinio restauravimo“ tvirtinimais Kinijoje, paprasčiausiai tenkina primityvūs paaiškinimai, kad ten nėra jokios socialinės sistemos.

Bet kaip yra iš tikrųjų?

Pirma, pats faktas, kad pasiektas vidutinio klestėjimo lygis, jau liudija, kad egzistuoja galinga ir patikima socialinė sistema. Be to, ji priklauso valstybei, o ne privačiam sektoriui, o tai yra pagrindinis socialistinio socialinės sistemos pobūdžio rodiklis.

Antra, reikia suprasti, kad, skirtingai nei kituose šalyse, Kinijoje nebuvo masinės privatizacijos, o privatus verslas, įskaitant stambųjį verslą, susiformavo ne vietoj, o šalia valstybės ir liaudies įmonių sistemos. Ir, žinoma, tiek palaikant, tiek kontroliuojant valstybei, kurios sisteminis branduolys yra valdančioji Komunistų partija. Vadinasi, apie jokį kapitalizmą nėra kalbos. Daug tikslingiau palyginti Kinijos reformų ir atvirumo politiką su Lenino NEPu, kurios pagrindinis bruožas buvo „valdančių aukštumų“ išsaugojimas ekonomikoje valstybei, o verslui buvo priskirta „išteklių perskirstymo “funkcija.

Trečia, unikali savo intensyvumu ir mastu kova su skurdu,, vykdyta Kinijoje dešimtmečius po XVIII Kinijos Komunistų partijos suvažiavimo, aiškiai parodo socialistinį KLR ekonomikos pobūdį, nes tipologinis kapitalistinės gerovės valstybės politikos ženklas yra tikslinis socialinės pagalbos pobūdis. Tačiau Kinijoje sisteminių probleminių sričių ir regionų pertvarkymo programa buvo vykdoma galingų centrinių investicijų sąskaita – valstybinių investicijų, būtent tokių, kurias posocialistinėse šalyse draudžia Tarptautinis valiutos fondas. Būtent pagrindinis valstybės vaidmuo leido taip greitai ir efektyviai išspręsti skurdo problemą. Tai akivaizdžiai peržengia kapitalizmo galimybes. Valstybinė-visuomeninė nuosavybė dominuoja Kinijos ekonomikos struktūroje. Būtent valstybinis sektorius sukuria daugiau nei 63% šalies BVP, duoda 80% mokesčių į valstybės biudžetą, užtikrina iki 90% darbo jėgos užimtumo.

Ketvirta, klaidingas nuomones apie „socializmą ar kapitalizmą?“ Kinijoje daugiausia skatina dezinformacija iš buržuazinės klasės, kuri yra monopolizavusi žiniasklaidą, pusės, o kita vertus, nežinojimas apie teorinius Kinijos socializmo modelio pagrindus, kuriuos suformulavo dar Mao Dzedunas. Jų esmė tokia – atsilikusiose šalyse komunistai kuria ne tik socialistinį, bet ir nacionalinį išsivadavimo aljansą, dalyvaujant skirtingoms klasėms, įskaitant racionaliai orientuotą buržuaziją, kurios interesus globalizmas slopina ir jiems prieštarauja.

Nukrypimas nuo dialektikos link dogmatizmo tapo vienu iš pagrindinių Tarybų Sąjungos žlugimo veiksnių. Kinijos komunistų partija per savo šimtametę istoriją neišvengė atskirų klaidų. Tačiau galiausiai KKP laiku suprato teorijos dogmatizavimo pavojų, jos atsiejimo nuo realybės rizikas. Toks požiūris atsispindėjo Kinijos komunistų reformų ir atsivėrimo politikoje, „socializmo su kiniška specifika“ koncepcijos raidoje.

Todėl tik siaurai ir nedialektiškai mąstantys ir menkai išsilavinę žmonės, arba tie, kurie skleidžia prasimanymus apie KLR dėl savo klasinių interesų, šiandien vis dar spekuliuoja ties Kinijos „komunistinio kapitalizmo“ klausimu.

Socialistų partija