Principas Nr. 1. Mes visi TSRS žlugimą laikome asmenine tragedija.
Mums TSRS žlugimas yra netektis. Šios netekties skausmas su metais nesilpsta. Net atvirkščiai, nes bėgant laikui vis labiau suprantame, kiek daug mes tada netekome.
Sunaikintoji Tarybų Sąjunga gyvuoja mūsų širdyse. Ir kadangi ji juose gyvuoja – TSRS gali būti atkurta.
Gebėjimas išsaugoti širdyje tai, kas išnyko realybėje – tai pagrindinė revanšo prielaida. Taip, būtent revanšo – mes kalbame apie jį ir tik apie jį.
Siekti revanšo – tai suprasti pralaimėjimo kartėlį ir būti pasiruošusiems pergalei. Tik tai ir nieko daugiau.
Mes išgyvename TSRS žlugimą ir kaip savosios liaudies, ir kaip savo asmeninį pralaimėjimą. Bet mes nekapituliavome. Mes pasiruošę tęsti kovą ir nugalėti.
Principas Nr. 2. Mes norime žinoti, kodėl žlugo Tarybų Sąjunga ir kas dėl tos tragedijos kaltas.
Mes suprantame, kad atsakymas į šį klausimą yra itin sudėtingas, kad priešas prieš mus panaudojo sudėtingus bei klastingus ginklus; kad priešas ir dabar kuria skirtingus apgaulingus tikslus bei dujų uždangas. Mes nenorime paprastų atsakymų, nes suprantame, kad čia paprastumas tebūtų meškos paslauga.
Mes negailėsime proto ir sielos jėgų, kad prieitume tiesos. Mes pasirengę mokytis ir, siekdami galutinio atsakymo, įveikinėti vis naujus ir naujus sunkumų barjerus.
Nebūdami pasiruošę galutinai atsakyti šiandien, duosime jį rytoj. Rusų pasakose kalbama apie septynias poras sunešiotų geležinių botų. Jei reikės, sunešiosime nors ir septyniasdešimt tokių porų.
Nes mes norime galutinio atsakymo į savo klausimą. Ir mes jį gausime.
Principas Nr. 3. Mes norime suprasti ne tik tai, kas kaltas dėl TSRS žlugimo ir koks yra tikrasis šį žlugimą užtikrinusių jėgų planas.
Mes norime suprasti dar ir tai, kaip galima susigrąžinti, ko netekome. Tik dėl to mes ir veržiamės į tiesą. Susigrąžinti ko netekome – tai dar sunkesnis reikalas, nei atsakyti, kas, kaip ir kodėl tai iš mūsų atėmė.
Mes nebijome ir šio sunkumo. Mes norime rasti tikrą, pilnavertį atsakymą į klausimą, kaip tai susigrąžinti. Ir mes šį atsakymą rasime.
Principas Nr. 4. Protas be meilės – bejėgis. Meilė be proto – akla.
Bet vien proto ir meilės nepakanka. Mes norime suprasti ir savo pralaimėjimą, ir kelius į pergalę ne tam, kad pralinksmintume protą ar palengvintume širdgėlą. Mes norime ne tik suprasti, kaip susigrąžinti ko netekome. Mes norime tai susigrąžinti.
Netgi susijungę širdis ir protas yra bejėgiai, jei nėra valios. Pas mus ši valia yra. Mes norime kovoti, kad susigrąžintume, ko netekome. Mes nenorime ekstazės, nenorime muštis konvulsijose. Mes galime jausmą atvėsinti, jo neprarasdami. Mūsų protas ir gali įveikti, ir įveiks vieną sunkumą po kito.
Bet visa tai mums – ne sielos ir proto pratimas. Mums reikia mylėti ir žinoti tam, kad veiktume.
Sekdami Marksu, mes sakome: mokslininkai per ilgai aiškino pasaulį, bet reikalas tame, kad jį reikia pakeisti.
Štai ir viskas, kas mus jungia. Tik šie keturi principai – ir niekas kitas. Jie teikia konceptualines, dorovines, egzistencines, politines gaires. Jų ribose mes jaučiame ir galvojame skirtingai. Mes tik leidžiamės į bendrą kelią. Mes įsitikinę, kad kelionė ieškant to, ko netekome, mus suartins. Bet mes vis tiek liksime skirtingi. Tai, kartojame, normalu ir netgi būtina. Mes išgyvename netektį ir suprantame jos prigimtį skirtingai.
Bet mes norime susigrąžinti, ko netekome. Ir mes tai susigrąžinsime.
Tie, kuriems svetimi mus jungiantys keturi principai, tegul traukiasi į šalį. Mums vienodai svetimas ir sektantiškas nepakantumas, ir bevalė visaėdrystė.
Apšnekėję visa tai, kas mus vienija, pereiname prie to, kas, mūsų nuomone, daro įmanomu mūsų pagrindinį ir vienintelį strateginį tikslą.
Sergejus Kurginianas
