Birželio 12 dieną G-7 šalys susitarė dėl minimalaus 15% mokesčio transnacionalinėms technologijų kompanijoms. Jeigu šį susitarimą patvirtins „Didžiojo Dvidešimtuko“ susitikime birželį, Estijai teks prašyti išimties dėl naujų taisyklių. Jeigu nepavyks, Estijos tehnologinis stebuklas gali labai greitai baigtis.
Lietuvoje valstybinių įmonių mažeja.
2015 metais ju buvo 128, na o 2018 teliko 61. Bendra kapitalizacija lėtai auga, todėl čia vyksta ne tik likvidacija, bet ir centralizacija. Bendras šių valstybinių įmonių pelnas už 2018 metus sudarė 117 milijonų, o visų šalies kompanijų – 4.5 milijardų.
Latvijoje panaši situacija. Tarp turtingiausių komercinių kompanijų, žiūrint į TOP 20, 2018 metų sąrašą, mes matome praktiškai tik įmones kurios priklauso kitų šalių kapitalui.
Europos Sąjungos prispausdinti trilijonai eurų vis dažniau patenka į vartojimo rinką, tai neišvengiamai sukelia kainų augima. Paskutinieji duomenys ruodo, kad Lietuvoje nekilnojamojo turto kainų augimas, šiais metais, jau pasiekė 12%. Infliacija tik pradeda greitėti.
Latvijoje nekilnojamojo turto kainų augimas geriausiai matomas Jurmaloje. Prasidėjo ir maisto produktų kainų augimas visoje šalyje. Peteris Strautinsas, Luminor banko ekonomistas mano, jog artimiausius 12 mėnesių maisto produktų kainų mažėjimo tikėtis nereikia. Jis pabrėžė, kad kainų augimo banga jau prasidėjo.
Kainu augimas uz menesi (1.3%) buvo didesnis, nei uz visas praeitus metus – pabreze Strautinsas.
Estijos statistikos departamentas pranešė, kad gegužės mėnesį kainos Estijoje išaugo 3.6%lyginant su praeitais metais. Tai dvigubai daugiau, negu praeitą mėnesį. Tačiau nepaisant to, statistikos departamentas ramina ir pataria nepergyventi – numatomas bendras infliacijos augimas neviršys 10%, tokius kainų augimo svyravimus Estija matė ir anksčiau.
Na, o mes žinome, jog jeigu oficiali statistika žada 10%, galima daugint iš dviejų-trijų.
O Lietuvoje Profesinių Sajungų Konfederacija atliko didelę apklausą.
Žmones priverčia išeiti iš darbo savo noru ir gąsdina baudomis.
Daug skundų ir dėl psichologinio spaudimo, žmones įtikina tuo, kad jie daugiau niekur nebegalės susirasti darbo. Tiesa yra tame, kad darbuotojų visur didelis defecitas, bet niekas neskuba mokėti normalius atlyginimus, todel kad vis tiek atsiranda žmonių, kurie kapitalizmo sistemos dėka, priversti dirbti už minimumą.
Ir jeigu eilinės įmonės susitvarko dėka to, kad visą darbo krūvį tiesiog permeta esamiems darbuotojams, tai sezoninės įmonės tokiu būdu išsigelbėti jau nebegali. Andris Apsitis, uogų ūkio savininkas iš Latvijos, sako apie tai, kad į jo darbo skelbimą atsiliepė 25 žmonės, na o reikia 160 darbuotojų.
Dideli uogų ūkiai Latvijoje, kaip ir praeitais metais, kviečia gasterbaiterius, pagrinde iš Ukrainos, bet tie vis labiau pasirenka važiuoti į kitas ES šalis, kur jiems jau nebereikia vizos.
Taip pat stipriai kenčia ir biudžetinis sektorius, nes ten tiesiog nėra įmanoma didinti algas dėl mokesčių sistemos.
Pavyzdžiui, Ida-Virumaai (savivaldai) trūksta virš šimto mokytojų. Jaunus mokytojus bando suvilioti, siūlant savivaldybės būstus, bet milžiniškos eilės norinčių persikraustyt į šalies pakrantę kol kas nesimato.
Toje pačioje Latvijoje surasti fizikos mokytoją darosi praktiškai neįmanoma. Nė vienas, psichiškai sveikas, jaunas specialistas nesiruošia eiti dirbti uz atlygį kuris yra kelis kartus mažesnis, negu jis galėtų gauti, su savo specialybę, privačiame sektoriuje.
