Vladimirui Leninui – 150

Visuomeninio judėjimo „Socialistų partija“ pareiškimas

Idėjinis Lenino palikimas ir šiandien yra gyvas bei aktualus, tai ne muziejinis eksponatas. Su jo ir elgtis dera tinkamai. Kaip rašė pats V. Leninas: „Mes norime būti mažiau garbinami, tačiau atidžiau skaitomi“.


***

Sukanka 150 metų, nuo tos datos, kai 1870 m. balandžio 22 d. Rusijos imperijos gilumoje, Simbirske (dabar Uljanovskas), gimė Vladimiras Leninas (1870 – 1924).

Tai išskirtinis svarbus jubiliejus žmonijos istorijoje. V. Leninas – didis mokslininkas – mąstytojas ir politikas – revoliucionierius, literatas ir humanistas, 1917-ųjų Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos lyderis ir pirmosios pasaulyje darbo žmonių valstybės – Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos – įkūrėjas.

Dauguma TSRS piliečių, tame tarpe ir Lietuvos Tarybinės Socialistinės Respublikos gyventojai, turėjo tvirtas socialines garantijas, naudojosi nemokomomis švietimo ir medicinos paslaugomis, mokėjo minimalius komunalinius mokesčius. Tarybų Sąjunga per istoriškai tumpą laiką įvykdė šalies industrializavimą, žemės ūkio kolektyvizavimą bei neregėtą kultūrinę revoliuciją, ji sutriuškino fašizmą II – ajame pasauliniame kare ir pirmoji pasaulyje pasiuntė žmogų į kosmosą.

Lenino veikla ir darbai nulėmė visą XX amžiaus istoriją ir iki šiolei įtakoja tolesnes pasaulinio vystymosi tendencijas. Jo idėjos ir veiksmai įtakojo ir Lietuvos marksistų – V. Mickevičiaus – Kapsuko, Z. Angariečio, A. Sniečkaus ir kitų veiklą. V. Leninas – žmogus, kuris pakėlė darbo klasę ir pavergtas tautas į kovą už išsivadavimą nuo kapitalo išnaudojimo, nuo kolonijinės priklausomybės, už taiką ir prieš socialinę bei nacionalinę priespaudą.

Nuo pat jaunystės jis buvo marksizmo teorijos šalininkas bei puoselėtojas, kuris jungė savo asmenyje aistringą revoliucingumą ir gilų moksliškumą. Jis buvo kūrybiškas ir principingas žmogus, meistriškai įvaldęs dialektinį visuomeninių procesų analizės metodą, socialinio teisingumo ir realaus humanizmo idealai jam buvo gyvenimo prasmė ir tikslas. Visas jo gyvenimas – pavyzdys didžiausios energijos, neišsenkamos dvasios jėgos, teorijos ir praktikos vienumo, kūrybiškai išvystant marksizmą, begalinio atsidavimo darbo žmogaus išsivadavimo reikalui.

A. Gudaitis – Guzevičius savo straipsnyje „Iljičiaus žodis“ rašė: „Po revoliucijos Lenino vardas daugelyje užsienio šalių tapo pasiaukojamos kovos už laisvę, už geresnį gyvenimą simboliu, visų engiamųjų viltimi“.

Ši viltis ir šis simbolis, unikali istorinė Lenino asmenybė ir šiandien lieka gyva darbo žmonių kolektyvinėje atmintyje ir širdyse visame dabartiniame pasaulyje su jo globalinėmis problemomis, socialinių neteisingumų bei socialine atskirtimi, politine veidmainyste bei manipuliacijomis, demokratijos apribojimais ir neonacistinėmis tendencijomis.

Idėjinis Lenino palikimas ir šiandien yra gyvas bei aktualus, tai ne muziejinis eksponatas. Su jo ir elgtis dera tinkamai. Kaip rašė pats V. Leninas: „Mes norime būti mažiau garbinami, tačiau atidžiau skaitomi“.

Dabartinis globalinis kapitalizmas daugelio aspektu nubloškė žmoniją tiesiog į viduramžius. Atsiranda nauji socialiniai-klasiniai bei kitokie skirtumai ir konfliktai. Gilėja prieštaravimas tarp valdančiojo kapitalistinio elito ir plačių liaudies sluoksnių. 
 

Žmonija ieško alternatyvos dabartinei krizei ir degradacijai. Socializmo idėja vėl tampa aktuali. Atsigauna tarptautinis komunistinių, socialistinių ir darbo partijų judėjimas. XXI amžiaus realijos ir nauji iššūkiai reikalauja ir naujų marksistinių teorinių apibendrinimų, ir naujų politinės kovos metodų. Išlieka veiksmingi ir tradiciniai proletariato kovos būdai.

Dabartinis visuomeninis gyvenimas aiškiai parodo, kad vienintelis teisingas kelias, nurodytas liaudžiai, yra Lenino kelias. Prieš kapitalistinės degradacijos virusą yra tik vienas vaistas – socializmas.

SP Valdyba

2020-04-20

Vilnius