1991 metais, po tragiškų įvykių Vilniuje, prie televizijos bokšto, Kasperavičius kelis mėnesius vedė visas Lietuvos TSR televizijos laidas. Šias laidas šalies gyventojai vadino „Kaspervizija“. Būtent šios televizijos laidos leido Lietuvos generalinei prokuratūrai inicijuoti prieš Kasperavičių ir kitus Lietuvos komunistų partijos lyderius baudžiamąją bylą dėl kaltinimų sunaikinti teisėtą valdžią 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais (2010 metais į kaltinimų sąrašą buvo įtraukti karo nusikaltimai).
Mano pašnekovas niekada nadavė interviu Lietuvos spaudai. Nors daugelis žmonių norėtų pasikalbėti su juo. Edmundas Kasperavičius gimė Lietuvoje 1945 metais, tapo karininku, dalyvavo karo veiksmuose Egipte, Afganistane, likvidavo Černobylio avarijos ir Spitako žemės drebėjimo pasekmes.
Pats Edmundas Kasperavičius beveik trisdešimt metų gyvena Kinijoje. Ten gimė jo dukrytė Julytė.
„Sputnik“ korespondentas sugebėjo susitikti su Kasperavičiumi Maskvoje. Po pokalbio vienas iš „labiausiai ieškomų valstybinių nusikaltėlių“ šių eilučių autoriui padovanojo penkis įdomiausių memuarų tomus, neseniai išspausdintus Lietuvoje rusų kalba. Mes pasikalbėjome apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį, kuri, greičiausiai, nebus tokia, kokios norėtų Lietuvos politikai.
***
– Ar galima palyginti gyvenimą Lietuvoje ir šiuolaikinėje Kinijoje? Ar kas nors primena jums tėvynę?
—Gyvenimas šiuolaikinėje Kinijoje yra labai panašus į gyvenimą Lietuvoje mano vaikystės laikais. Kinijoje auga mano dukra Julytė. Aš užeinu į jos mokyklą. Ir tarsi grįžtu į vaikystę. Labai daug bendro! Mokymasis mokykloje labai glaudžiai susijęs su gyvenimu. Į mokyklas ateina gamybos pirmūnai, valdžios atstovai ir teisėsaugos pareigūnai, kariškiai, o Pekine — kartais kosmonautai. Reguliariai. Kartą per savaitę tokie žmonės būtinai ateina. Kaip ir mano Batalių mokykloje, Kinijos vaikai ne tik gauna pagrindines žinias, bet ir lavinami pionerijos ir komjaunimo. Kinijoje moksleiviaims, turintiems tris „gerai“, įteikiami specialūs garbės raštai. Pirmas „gerai“ įteikiamas už sėkmingą ideologinę ir moralinę kryptį. Antroje vietoje — fizinis vystymasis. Ir trečiasis „gerai“— už mokymąsi.
Vaikai Kinijos mokyklose dėvi raudonus kaklaraiščius, padeda pagyvenusiems žmonėms. Ir mokymo procese nėra nacionalinių iškraipymų, vyrauja internacionalizmas. Be to, skirtingų tautybių vaikų yra kiekvienoje klasėje. Kinai daug ką pasiėmė iš sovietinio mokyklinio ugdymo sistemos. Ir jie laiko ją viena geriausių pasaulyje.
– O suaugusiųjų pasaulyje yra kažkas bendro?
—Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti. Kinijoje taip pat yra ramybė, pasitikėjimas.
Ir restoranai… Jei šeštadieniui neužsisakei restorano— neikur neįeisi, stovėsi eilėje. Panašiai buvo ir 80-ųjų pabaigoje Lietuvoje. Kadangi buvo pakankamai pinigų. Kainos priimtinos. Gali sau leisti ir verslininkas, ir studentas. Ir žmonės masiškai eina į restoranus, namuose beveik nevalgo.
– Ar jums neatrodo, kad šis laikas buvo tokia savotiška kelio sankryža, po kurios visi nuėjo savo keliu?
—80-ųjų pabaigoje— 90-ųjų pradžioje tiek Kinijos, tiek sovietų žmonės (įskaitant lietuvius) sprendė panašias problemas. Sovietų tipo socializmas „buksavo“. Problema buvo viena, tačiau jos sprendimo būdai pasirodė priešingi. Kinai išsaugojo reikalingą ir gerą socializmą. Pasiėmė geriausią iš to, ką suteikia privati nuosavybė. Išėjo socializmas su Kinijos ypatumais, kuris dabar dinamiškai vystosi.
O mes nuo visiško suvisuomeninimo nuėjome iki kapitalistinės tvarkos įvedimo. Dėl to daug sunaikinome. Ir kol kas nieko nepastatėme.
– Ar Kinija suinteresuota ekonominiu bendradarbiavimu su Lietuva?
—Visai nesuinteresuota. Kai aš pasakojau kinams, kokia yra Lietuva, aš sakiau, kad turime tris milijonus gyventojų (dabar mažiau). „Kiek, kiek?“ Trys milijonai?— Kinai buvo nustebinti.— Tai viena mūsų miesto gatvė“. Kai Lietuva siūlo savo pieno produktus, mėsos produktus, kinai neprieštarauja. Kinai žino, kad jie yra geros kokybės. Prieš trejus ar ketverius metus netgi susitarė dėl prekių tiekimo. Tačiau staiga prezidentė Dalia Grybauskaitė priima Dalai Lamą. To pakanka, kad kinai mostelėtų ranka į tas kelias sūrio tonas.
Tačiau kaip Europos dalis, geografiškai, Lietuva jiems įdomi. Tačiau Baltarusija yra daug įdomesnė. Ypač pagal koncepciją „Vienas dirža— vienas kelias“. Akivaizdu, kad Minskas bus labai rimtas ir diržo, ir kelio taškas. O Lietuva, Klaipėda— vargu.
– Aš perskaičiau vieną iš jūsų kelių interviu. Ten paminėjote Lietuvos valdžios institucijų sukurtus mitus. Be to, mitai nesusiję su senovės istorija, o su naujausia. Kurie iš jų yra kenksmingiausi?
—Dabartinės valdžios ideologija laikosi ant trijų mitų kaip ant trijų banginių. Šiuos mitus kasdien kartoja žiniasklaida, mokytojai mokyklose, universitetų dėstytojai.
Pirmasis mitas: Lietuva ne įstojo į Sovietų Sąjungą, o buvo okupuota.
Antrasis mitas: visi Lietuvos žmonės pasiraitoję rankoves visus 50 metų kovojo už nepriklausomybę prieš Sovietų valdžią. Ir, vadovaujami gerai visiems žinomų asmenybių, pasiekė didžiulę pergalę.
Ir trečiasis mitas: 1991 metais ištikimų patriotų krauju Lietuva apgynė nepriklausomybę, atlaikė naują Sovietų Sąjungos agresiją.
Svarbiausias iš šių mitų yra pirmasis.
Kartą dėl savo propagandinės tarnybos turėjau klausytis priešo radijo, kur buvo teigiama, kad okupacija buvo. Tačiau Lietuvoje niekuomet nieko panašaus negirdėjau nei iš savo giminių, nei iš draugų, nei iš profesorių ar mokytojų. Šią tezę išlaikė lietuviai, kurie palaikė Hitlerį, o po karo pabėgo į Vakarus. Taip, iš tikrųjų, sovietų kariai įžengė į Lietuvos teritoriją. Bet tai atsitiko su Lietuvos vyriausybės sutikimu!
Dabar, kaip žinau, jauni lietuviai mano, kad jų tėvai kažkada gyveno okupacijoje. O asmeniškai aš ir daugelis lietuvių prisimena, kad Lietuva ne tik nebuvo okupuota, ji turėjo privilegijuotą poziciją Sąjungoje.
– Ne visose TSRS respublikose buvo eilės į restoranus.
—Tiesa! Mano brolis atidarė pirmąjį Sovietų Sąjungoje alaus restoraną Vilniuje. Jis specialiai keliavo į užsienį— į Lenkiją, Vokietiją. Į kaimyninę taip pat „okupuotą“ Rygą. Ryga buvo net šiek tiek daugiau pažengusi į priekį nei Vilnius poilsio, restoranų, mados srityse.
Arba mano pavyzdys. Mane priėmė į karinę mokyklą su silpnomis rusų kalbos žiniomis, leido man laikyti matematikos egzaminą lietuvių kalba. Ir aš patekau į aukštąją karo mokslo įstaigą. Ar okupantai taip pasielgtų?
Apskritai žodis „okupacija“ yra labai stiprus. Kartu su kokia nors „korupcija“. Ši sąvoka yra iš patyrusių psichologinių karų meistrų arsenalo. Dabar pasirodo, kad TSRS okupavo ir Ukrainą! Taigi mitologai yra įsitikinę, kad ši tema labai efektyviai veikia žmones, ir panaudoja ją.
Tačiau Sąjungos nebėra. „Okupacijos“ klausimas patenka į istorinę plokštumą. Rusijos bėda yra ta, kad ji yra per daug turtinga ir nepaklusni. Todėl jie kalba apie Rusijos ketinimus kažką okupuoti. Bendrai, šis mitas tikriausiai yra pavojingiausias.
– Ir trečiasis mitas— apie kruviną pergalę prieš „agresorių“?
—Įvykiai šalia Vilniaus televizijos bokšto buvo viena pirmųjų „spalvotų“ revoliucijų Sovietų Sąjungos teritorijoje. Faktas, kad buvo aukų. Iš kur atsirado aukos, niekas negali pasakyti. Nėra įrodymų, kad sovietų kariai šaudė į lietuvius. Jei jie būtų, jie būtų paskelbti garsiai.
Tai buvo gražiai organizuota provokacija. Buvo surinktos visos Vakarų televizijos kanalų žurnalistų pajėgos. Tačiau nėra nė vieno kadro, kuriame būtų galima pastebėti, kad sovietinis tankas pradėjo šaudyti. Jei taip būtų atsitikę, tai tikrai būtų buvę nufilmuota.
Dabar Lietuvos prokuratūra pateikė kaltinimus 67 Rusijos piliečiams— daugiausia karininkams. Apkaltino juos karo nusikaltimais 1991 metų sausio mėnesį, reikalauja nuteisti daugelį iki gyvos galvos. Iš kur toks kraujo troškimas? Nes, jei staiga pripažins, kad nebuvo jokio „pasipriešinimo agresijai“, tuomet kur tas didvyriškumas? Ir iškyla klausimas — kaip valdžios institucijose vis dar sėdi tie patys žmonės, kurie tais laikais atėjo į valdžią?
– Ar bent vienas iš šių mitų gali būti naudingas Lietuvos žmonėms?
—Lietuviams naudingas tik vienas dalykas— atsisakyti mitų. Daugybė valstybių, kurioms grėsė reali, o ne įsivaizduojama okupacija, norėdamos išvengti įtampos, atrado savyje išminties, pervertė tragiškos istorijos puslapį bei pradėjo santykius iš naujo. Tačiau Lietuvai jau trisdešimt metų neleidžiama atsisakyti „sovietinės okupacijos“, o dabaputniknews.ltr ji yra priversta dalyvauti pasauliniame Rusijos kaip „agresorės“ persekiojime.
– Ar galima pavadinti buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą (Nikuliną) ir rusą Jurijų Melį politiniais kaliniais?
—Tikrai galima. Aš mažai žinau apie Michailovą. Bet aš esu susipažinęs su faktais, kuriuos surinko Giedrė Gorienė— laikraščio „Karštas komentaras“ vyriausioji redaktorė. Kai juos suvedi, matai daug neatitikimų. Akivaizdu, kad Michailovas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, kad būtų baigta Medininkų muitinės byla. Jei šis tyrimas būtų atliekamas sąžiningai, tai atvestų tiesiogiai į nepriklausomybės kovos „herojų“ butus.
Ir, galbūt, tiesiai pas tuometinius valstybės vadovus.
O Jurijus Melis iš viso turi būti apdovanotas. Leitenanto Melo veiksmuose nėra ne tik nusikaltimų žmonijai požymių, bet ir kelių eismo taisyklių pažeidimų. Sovietų karininkas Melis turi būti apdovanotas už ištvermę, už tai, kad nepasidavė apmokytų, dirbusių pagal užsakymą instruktorių provokacijoms, už tai, kad nenaudojo karinių ginklų, kruopščiai vadovavo karinės technikos judėjimui, ir tokiu būdu išgelbėjo žmones, kuriuos apėmė masinė psichozė.
Yra visos galimybės paversti šališką teismą panašiu į teismą prieš Georgijų Dimitrovą, kurį naciai apkaltino Reichstago padegimu, tačiau vėliau turėjo jį išteisinti. Ši byla gali nuskambėti visame pasaulyje. Kad šie žmonės išliktų istorijoje kaip herojai, kurie tapo teisminės savivalės aukomis, šiuolaikinėje Europoje tai yra pakankamai leistina.
– Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie procesus, vykstančius respublikoje. Kur jie veda? Kur yra jų galutinis taškas?
—Dar būdamas karo akademijos kursantu susidomėjau dialektika. Ir aš vis dar nežinau jokio kito mokslinio mąstymo metodo. Būtina istoriškai pažvelgti į reiškinius ir procesus, atskleisti vidaus varomąją jėgą iš skirtingų pusių, atsižvelgiant į tarpusavio santykius tarp bendrų ir privačių kategorijų.
Lietuva yra pėstininkas pasaulio didžiajame žaidime. Taip buvo ir 1991 metais. Dėl daugelio priežasčių būtent Baltijos šalys buvo pasirinktos kaip dviejų priešingų politinių sistemų mūšio laukas. Reikia pripažinti, atsirado labai protingų ir „įžvalgių“ nacionalinių kadrų, kurie buvo nepatenkinti gyvenimu TSRS ir pasirengę „persirengti“ ir išduoti savo įsitikinimus. Jie tikėjosi, kad privatizavimo metu gaus didžiulius respublikos turto gabalus. Jiems labai padėjo lietuvių emigracija, iš tų, kurie palaikė Hitlerį ir pabėgo su fašistais į Vakarus.
Tada Lietuvai atiteko svarbus vaidmuo šiame žaidime. Ir ji atliko šį vaidmenį. Žmonės, kurie tada „kovojo“ už nepriklausomybę, atėjo į valdžią. Dabar valdo jų vaikai, net jų anūkai. Landsbergio anūkas jau valdžioje. Todėl jie nepaliks šio lovio. Jie yra skolingi tiems, kurie juos atvedė į valdžią, ir griežtai vykdo visus keliamus reikalavimus. Todėl Lietuvai neverta laukti iš jų nieko gero.
– Bet ar kas nors gali pasikeisti? Ar respubliką ir toliau valdys Landsbergių dinastija?
—Lietuvoje kas nors pasikeis, kai įvyks pasauliniai pokyčiai. Kaip ir 1990-aisiais, jei kas pasikeis pasaulyje, tai taip pat paveiks Lietuvą. O pasaulyje būtinai viskas pasikeis.
Niekada anksčiau taip įžūliai nesielgė imperijos viršininkas — JAV. Mes žinome, kiek baisių nusikaltimų, įskaitant ir karo nusikaltimus, kiekvieną dieną daroma su jų palaiminimu. Jos atleido vadžias. Ir jau neatšaukiamai apsigėdino prieš visą pasaulį.
– Kuo?
—Daug kuo, pirmiausia, savo melu, purviniausių „psichologinio karo“ metodų naudojimu tarpvalstybiniuose santykiuose. Melas apsigyveno aukščiausiame politiniame lygmenyje. Pirmasis pradėjo meluoti buvęs CŽV vadovas Džordžas Bušas vyresnysis. Jis suprato, kad „psichologinio karo“ metodai yra labai galingas ginklas. Ir dabar ši „mada“ meluoti yra tokia klestinti, kad visi — prezidentai ir prezidentės, įskaitant mūsų, Lietuvos— meluoja tiesiai į akis.
Kas yra „melas kvadratu“? Kai šie žmonės ruošiasi meluoti tam tikra tema, jie prieš pat melą skelbia: „Mūsų priešininkas šia tema meluos“. Labai dažnai dabar tai pastebima. Ir dėl Skripalių, ir dėl lėktuvo. Ši situacija kelia susirūpinimą, bet kartu ir džiugina.
Džiugina, nes tai jau yra kraštutinis kritimo laipsnis. O pagal dialektiką, kai pasiektas kraštutinis laipsnis, visada prasideda atoslūgis, vyksta neigimo neigimas, tai reiškia, kad tiesa pradės laimėti. Gal ir ne dabar. Bet greitai.
– O naktis visuomet tamsiausia prieš pat aušrą.
—Štai! Puikiai pasakyta! Noriu dar kartą pabrėžti, kad raudonąją vėliavėlę su pjautuvu ir kūju, kurią mes numetėme, pagavo Kinija. Kinija tvirtai seka socializmo keliu su kiniškais ypatumais, kurie atmeta tam tikras rimtas sovietinio socializmo klaidas. Ir iš esmės, Kinija tampa dar vienu pasaulio tvarkos poliu. Be to, ji vis stiprėja. Štai kodėl aš žinau, kad pasaulio tvarka pasikeis. Kinijoje aš tai jaučiu labai aiškiai.
– Ir koks bus Rusijos vaidmuo naujame geopolitiniame scenarijuje?
—Kartu su Kinija ir kitais naujosios pasaulio tvarkos rėmėjais. Tai Kinijos interesas. Niekas, išskyrus Rusiją, negali tapti tokiu stipriu sąjungininku. Niekas nepadės Kinijai— nei Amerika, nei Japonija, nei Europa. Bet Rusija dėl daugelio priežasčių— istorinių, geografinių, karo stretegijos — padės. Ir, svarbiausia, Rusija turi išteklius. Ne tik iškastinę žaliavą. Bet ir proto. Tai įrodo Rusijos karinė galia, kuri iki šiol išlieka. „Vienas diržas— vienas kelias“ yra ilgalaikė politika, kurios įgyvendinimas, mano nuomone, ir nulems pasaulinius pokyčius.
– Kas tokiu atveju bus su Amerika? Ar ji išnyks?
—Amerika niekur neišnyks. Niekas nieko nesunaikins. Amerika išliks Amerika, tačiau ji turės atsisakyti pasaulinių siekių, jai teks apsiriboti tvarkos nustatymu savo suskaldytoje šalyje, galbūt regione.
Ir tada viskas pasikeis Lietuvoje. Esant tokiai situacijai, Lietuvai nereikės, kad valdžioje liktų Vakarams įsipareigoję žmonės. Tada, tikiuosi, ateis tikri patriotai, kurie rūpinsis Lietuva. Ir tada ir aš, Kasperavičius, atvyksiu į Lietuvą, nebijodamas, kad busiu paskelbtas kolaborantu. Arba kaip anksčiau— Judu. Tada paaiškės, kad nebuvo jokios sovietinės okupacijos, kad lietuviai puikiai gyveno Tarybų Sąjungoje. Paaiškės, kad Lietuvai reikalingi geri kaimynystės santykiai su Rusija, tegul blogai organizuoti, bet labai geri. Tai neišvengiamai laukia Lietuvos.
– Neseniai puošniai buvo paminėtas Sąjūdžio 30-metis. Kaip vertinate šios organizacijos sėkmę?
—Prieš trisdešimt metų visi lietuviai be išimties buvi įsimylėję Sąjūdį. Juk jie skelbė kilnią kovą už Lietuvos atgimimą, už teisinės valstybės sukūrimą, už respublikos ekonominį suverenitetą, už nomenklatūros privilegijų panaikinimą, uprieš gamtos užterštumą, prieš istorinių ir kultūrinių paminklų sunaikinimą, prieš tarptautinių santykių blogėjimą, už nacionalinės kultūros klestėjimą ir prieš užsienietišką dominavimą. Visa tai užrašyta Sąjūdžio dokumentuose.
Belieka tik gailėtis, kad toks mylimas Sąjūdis 90-ųjų pradžioje užbaigė savo veiklą. Nuo to laiko Lietuvoje nėra masinių mitingų, nėra jokių žygių. Niekas „neapkabina“ Baltijos jūros ir nepiketuoja „atominio pragaro“— Ignalinos AE, neįkainojamo respublikos turto.
Iškyla klausimas. Jei Sąjūdis nutraukė savo kilnią kovą, tada visi anksčiau minėti tikslai buvo pasiekti?
– Retorinis klausimas. Ne, žinoma!
—Žinoma, ne. Aš pasakysiu daugiau: tikriems Tėvynės patriotams, išskyrus Sąjūdžio paskelbtas ir neišpildytas užduotis, gyvenimas kelia kilnesnes užduotis.
– Kokias?
—Pirma, Lietuvos gelbėjimas nuo išnykimo, nuo gyventojų išsisklaidymo ieškant geresnio gyvenimo. Antra, ekonomikos, visų pirma, mūsų turtingos derlingos žemės, kurios gyvulininkystės produktai kadaise buvo žinomi visam pasauliui, atgaivinimas. Trečia, ateities kartų lietuvių išvadavimas nuo didžiulės tėvynės išorės skolos, su kuria jie neturi nieko bendra. Ketvirta, tų pačių žmonių valdžios pasiglemžimo sustabdymas.
– Ir kokia išvada?
—Labai paprasta. Sąjūdis pasirodė esąs ciniškas lietuvių tautos apgavikas. Visi gražūs šūkiai buvo tik dūmtraukis, ekranas, už kurio paslėpti tikrieji tiek vietinių, tiek užjūrio šios organizacijos įkvėpėjų tikslai.
Daugelis Sąjūdžio lyderių atliko jiems pavestas užduotis, įsitvirtino prie valdžios lovio ir neįtikėtinai praturtėjo, o pasiaukojamai tikinti jais tauta gavo „ilgą nosį“.
Taigi norėčiau paklausti jų: „Už ką jūs taip nekenčiate tautos, kuri jus taip mylėjo?“
Lev Ryžkov
